HEDONISTO UŽRAŠAI
I
05 18 ¶
Man patinka jautrūs ir jausmingi žmonės.
05 29 ¶
Nors esu gan ramus ir niekam nededu daug pastangų, vis susiduriu su įdomiais žmonėmis ir neįprastomis situacijomis, primenančiomis filmų siužetus. Vieną tokių dabar ir papasakosiu.
Buvo vasara. Su draugais linksminomės mieste, gėrėm daug „Jack Daniel’s“. Paryčiais nusibeldėm prisibaigt į „Absento fėjas“1. Paprastai ten būna griežtas face control ir jeigu neatrodai puikiai — lieki už durų. Nors ir gerokai girti, į vidų patekom. Kelios mūsų kompanijos merginos buvo vienišos ir apsvaigusios, tad jų tikslų ir elgesio komentavimas, manau, nebūtinas. Buvo jau šešta valanda ryto, bet mes vis dar gėrėm šotus. Mūsų vienišes užkalbino kažkoks režisierius, kuris supažindino su savo draugu, kitu režisierium ir kai kuriomis Lietuvos, tarkim, žvaigždėmis. Žvaigždūnai pasiūlė mūsų merginoms važiuoti pas juos į afterparty. Jos sutiko, bet liepė mus pasiimti kartu. Mūsų šutvės poros (jų buvo dvi) atsisakė ir išvyko namo. Aš ir mano dvi draugės įsėdom į taksi, kuris vežė į „Čarlio šokolado fabriką“. Taip jie vadino to žmogaus, pas kurį važiavom linksmintis, namus.
Išlipom iš taksi. Naujamiestis. Pakilom laiptais. Atidarėm duris — tikrų tikriausias Čarlio šokolado fabrikas arba, tiksliau, Čarlio svaigalų fabrikas: nenusakomas kiekis viskio, kolos, vyno, degtinės, krūva žmonių iš teliko, butas — neįtikėtino prabangumo! Akys raibsta.
Daug gėrėm, uostėm kokainą, tiek prisisvaiginau, kad viskas pasidarė nebeaišku: kas čia per žmonės, kur mano draugės, kodėl šita milžiniška vonia pilna vandens ir mes visi vien tik su apatiniais joje murkdomės. Kodėl kažkokia mergina malasi man tarp kojų? Iš kur ta antroji mergina? Kur dingo vanduo ir visi žmonės ir kodėl mes tryse likom visai be drabužių? Kodėl tos dvi merginos mane bučiuoja ir glamonėja? Garsiai groja muzika, daug mėlynos, žydros ir juodos spalvų, viskas sukasi, merginos aimanuoja, akys, blakstienos, plaukai, papai, papai, lūpos, lytiniai organai, rankos, raudonai lakuoti kojų nagai, grakščios kulkšnys, nuostabus šlapias užpakalis… lubos.
06 07 ¶
Vingio parke po medžiu įsijautęs skaičiau knygą, kai į mane atlėkė seilėtas ir purvinas raudonos spalvos šuns kamuoliukas. Jam iš paskos — bjaurus, juodai baltas sargis, kuriam iš paskos — lieknutė patrauklaus veido tamsiaplaukė. Akys — didelės, žydros, gražios, nosis — daili, trikampė, vos vos riesta, lūpos — nei per storos, nei per plonos, nei per bespalvės.
— Uoj, atsiprašau, — tarė ji šypsodamasi ir pridususi nuo bėgimo.
Padaviau jai kamuoliuką, slapta nusivaliau pirštus į žolę ir tariau:
— Nieko baisaus.
Ji iš visų jėgų į tolį metė kamuoliuką savo beveisliui ir šis tekinas nubėgo jo paimti.
— Grįš? — paklausiau.
— Grįš. Mano Bubis protingas šunelis, — su meile šuniui atsakė mergina.
Šyptelėjau.
— Ką skaitai? — ji tęsė pokalbį.
— Neskaitau, tik apsimetu, kad žmonės manytų, jog aš protingas.
Nusijuokėm.
— Aš irgi kartais taip darau.
Bubis parnešė kamuoliuką šeimininkei.
— Šaunuolis, Bubi, šaunuolis, — gražuolė pagyrė savo šunpalaikį ir vėl sviedė jam kamuoliuką.
— „Trečiasis policininkas“ — vaizduotės lavintojas, — atsakiau pavėlavęs ir pagalvojau, kad prieš tai reikėjo pasitarti su Džo2, nes atsakymas nuskambėjo labai jau įmantriai. Tačiau ji neišsigando, o tik meiliai nusišypsojo ir pasilenkė apžiūrėti viršelio. Po palaidine pasimatė nedidelės dailios formos krūtys.
— Knygos neskaičiau, bet viršelis gražus. Gal Romo Oranto?
— Nežinau, pažiūrim. Taip, Orantas, iš kur žinai? — užmetęs akį į knygos dailininko pavardę, atsakiau aš.
— Aš maketuoju knygas, Orantas — mūsų siekiamybė, — šyptelėjo.
„Popiete, tu ką tik tapai įdomi“, — iš Simpsonų bajerį pasiskolinusi, tarė Džo.
— Marija, — prisistatė, tiesdama grakščią, smulkią dešinę plaštaką, ką tik ištrauktą iš didelės purvinos pirštinės. Atsakiau jai Dovydo vardu ir savo dešiniąja.
Ji prisėdo šalia. „Puikūs kvepalai“, — susijaudinusi konstatavo Džo.
Šuo jau kurį laiką malėsi aplink. Iš mandagumo jį paglosčiau, bet pasigailėjau, nes paskui niekaip negalėjau atsikratyti nešvaros pojūčio nuo rankos.
Pradėjom šnekėti apie perskaitytas knygas, aptarinėti matytus filmus, pasakoti istorijas. Kalbos pylėsi lyg vanduo iš atsukto čiaupo. Negalėjau patikėti, kad tiek daug bendrų temų galima rasti su ką tik sutiktu žmogum. Buvo matyti, kad ir jai malonu. Ji daug ir meiliai šypsojosi, o man nuo tos šypsenos lėkė stogas. Aš, žinoma, stengiausi neišsiduoti, bet nemanau, kad pavyko.
Ilgai šnekėjom, juokavom ir malėm šūdą. Net nepastebėjau, kada sutemo ir kaip ją palydėjau namo. Atsipeikėjau prie Marijos laiptinės, tą tylią akimirką prieš bučinį. Tada nieko taip nenorėjau, kaip ją pabučiuot.
— Tai ką, iki, — droviai šypsodamasi ištarė ji.
— Iki, — droviai šypsodamasis tariau aš.
Apsikabinom. Šuns pavadėlis kartu su pačiu šunimi apsivijo mano kūną taip, lyg jie būtų Marijos kūno tęsinys.
— Uoj, — šyptelėjo.
— Labanakt, Marija, — pasakiau.
— Ate, — atsisveikinimą užtvirtino ji ir dingo už durų.
Dar kurį laiką nejudėdamas spoksojau į duris. Gali būti, kad ten visą valandą prastovėjau.
Lėtai nužingsniavau Čiurlionio gatve Santuokos rūmų link. Stebėjau ant šaligatvio krentantį savo šešėlį. Jis keliavo iš mano užnugario į priešakį vis kartodamas tą patį veiksmą. Kai nuo Tauro kalno atsivėrė Vilniaus panorama, nusprendžiau surūkyti cigaretę. Užtraukęs pirmą dūmą, supratau, kad geriau šiandien man jau nebus.
06 15 ¶
Spalvos yra įdomus reiškinys. Kai kurios iš jų man patinka dėl savo savybių, pavyzdžiui, dramblio kaulo spalva. Nedaug kas iš tikrųjų yra matęs dramblio kaulą, bet visi žino, kaip ši spalva atrodo. Manau, kad jos savybės ypatingos: subtili, švelni ir nenusakoma, kaip alyvuogių skonis. Nenusakoma niekaip kitaip, kaip tik niekada nematyto daikto pavadinimu. O štai būna spalvų, kurioms kiek sunkiau priskirti kokias nors savybes. Tarkim, mėlyna. Kokia yra mėlyna? Mėlyna spalva yra tiesiog mėlyna. Galima ją pavadinti gražia, sodria, ryškia, tiršta, skysta… Bet tai labai priklausys nuo konteksto, t. y. nuo kitų spalvų. Nors visos spalvos priklauso nuo šalia esančių, minėtoji dramblio kaulo spalva, visada išliks kukli ir mandagi. Ji gali būti šiek tiek tamsesnė ar šviesesnė, tačiau niekada nebus įžūli ar rėkianti, niekada nebandys atkreipti į save dėmesio, ką, pavyzdžiui, raudona daro nuolat. Netgi labai susigūžusi raudona cypia. Jeigu necypia, vadinasi, tai jau nebe raudona, o vyšninė, oranžinė arba rausva. Raudona pati nuo savęs pavargsta. Tiesą sakant, man jos kartais gaila. Tikiu, kad ji ne visada nori būti dėmesio centre, bet jai kitaip neišeina.
Manau, kad raudona ir mėlyna spalvos yra kažkuo panašios. Jos abi yra iš trijų pagrindinių spalvų (raudona, geltona, mėlyna) paletės, bet, pavyzdžiui, apie geltoną visai nėra ką šnekėti. Ji kaip mažas, įkyrus, kiauksintis šunytis, kuris visus tik erzina, bet nieko doro nepasako. Geltona — dar visai vaikas ir nemanau, kad kada nors išaugs. O mėlyna ir raudona yra du subrendę ir žinantys, ko nori, žmonės. Drįsčiau teigti, kad raudona ir mėlyna yra susituokusios. Nors nesu tuo tikras. Manau, kad jeigu taip ir yra, jųdviejų sąjunga yra kažkas liepsnojančio. Tokiu atveju, pagal visus gamtos dėsnius, violetinė turėtų būti šios išraiškingos poros atžala, tačiau man ji panašesnė į brandžią, bet nelaimingą raudonos seserį. Galbūt geltona galėtų būti mėlynos ir raudonos vaikas, bet ji yra visai kitos prigimties ir neturi tam tikrų savybių, leidžiančių jai tapti lygiaverte šeimos nare.
Jeigu būčiau spalva, manau, būčiau Yves’o Kleino mėlynos, vandenyno žaliai mėlynos, tamsiai pilkos ir tamsiai baltos mišinys.
Tokios mintys mane užplūdo parūkius hašo.
07 21 ¶
Marija be knygų maketavimo užsiima keramika. Savo kambaryje ji turi tam skirtą kampą arba, kitaip tariant, kampą su stalu. Jį dengia meniška netvarka: indelis su drumzlinu vandeniu, molėti teptukai, gremžtukai, rėžtukai, švitrinio popieriaus atraižėlės, kartonai, kartonėliai, molio skeveldros, užbaigti keramikos darbai, keramikos darbų detalės, ąselės, dangteliai ir t. t.
— Kartais mane užplūsta didžiulis noras nulipdyti ausį, — taria ji.
— Geras, — atsakau.
— Bet dažniausiai tai būna kur nors, kur tam nėra sąlygų, o kai grįžtu namo, tas noras jau būna praėjęs arba tenka užbaiginėti kitą darbą.
Marija lipdo labai skoningus, dailius indų servizus, primenančius Bauhauzo mokyklos stilių. Kai kurie iš tų darbų yra dekoruoti netaisyklingais, „kairiarankiškais“ žmogaus kūno piešiniais, primenančiais antikines skulptūras.
Atsargiai paimu vienintelį tame kambaryje esantį arbatinį. Ant jo šono puikuojasi būtent toks piešinys, kokį ką tik apibūdinau.
— Kanova. Amūras ir Psichė, — konstatuoja Marija.
— Mm! — numykiu džiaugsmingai.
— Norėjau išgauti griežtos formos ir laisvos linijos kontrastą.
— Atrodo puikiai. Man labai patinka.
— Ei, neužmirškim, ko čia atėjom, — šypteli ji.
— Gerai, pradedam, — švelniai, bet tvirtai atsakau aš.
— O davai, aš šian tavo ausį nulipdysiu? — kikendama pasiūlo Marija. — Bus proga bent vieną iš jų pamatyt, — tęsia koketišką kikenimą.
— Davai! — šypsodamasis pritariu. — Aš lipdysiu nosį, gerai? Bet turėsi mane pamokyti, okey?
— Gerai, galėsiu duot anatomijos knygą. Sėsk čia, — paliepia atitraukdama kėdę.
Man atsisėdus Marija savo švelniais, smulkiais pirščiukais ir segtuku prisega mano garbanotus plaukus taip, kad matytųsi kairioji ausis. Mėgaujuosi jos pirštų galiukais ir atsargiais bei subtiliais prisilietimais. Noriu, kad tai nesibaigtų. Įsivaizduoju, kaip fone pradeda groti Smoke City daina Underwater Love. Tą minutę mano vidinis aš lėtai atsistoja ir stebi procesą iš šalies. Viskas pradeda vykti labai pamažu. Vidinis aš mato, kaip lėtai lėtai nukrenta segtukas ir Marija lenkiasi jo kelti, o aš sėdžiu šiek tiek palinkęs, nuleidęs galvą ir droviai šypsausi užplūstas gražių minčių. Vidinis aš paglosto mergelei Marijai ranką ir lėtai grįžta ant kėdės.
— O tavo ausis graži! — nustemba ji.
— Ačiū Dievui, — padėkoju.
Taip mes leidom vakarą. Ramiai, kontempliatyviai, lipdydami ausis, nosis, pirštus ir kitokias neįpareigojančias kvailybes. Paskui dažėm jas ryškiom spalvom. Marijos daiktai buvo nulipdyti kruopščiai ir tobulai, ypač ausis, maniškiai — kaip labai išradingo vienuolikmečio kūrybos rezultatas.
08 19 ¶
Patenkintas ir lengvai apsvaigęs nuo žolės stovėjau pasirėmęs į jau nebeveikiantį dešrainių kioskelį. Festivalis. Aštunta valanda ryto. Netoliese ošia jūra, rūkau. Šalia manęs juokauja draugas. Prie mūsų priėjo neblaivi, bet graži mergina su tobula figūra, šlapiais drabužiais ir cigarete tarp dviejų dešinės rankos pirštų.
— Gal trit žibtvėlį? — paklausė.
— Turim, — atsakė draugas.
Jis pridegė merginai cigaretę. Aš žiūrėjau neatitraukdamas akių. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji nusišypsojo. Aš irgi. Pro gražuolės girtumą sunkėsi rafinuotas mąstymas ir šiluma. Mano draugas jau buvo pasiruošęs ją kabinti, bet pamatęs, kaip mudu spoksom vienas į kitą, suprato, kad nieko nebus. Buvo akivaizdu, kuo baigsis šis rytas.
— Š su rbais mdžiausi jroj, — kikeno mergina.
Jos girtumas buvo žaviai juokingas.
— Gal einam prisėst prie tavo draugų? — už poros minučių pasiūliau aš.
— Ou-key, — manieringai pritarė ji.
Netoliese, ant suoliuko, sėdėjo čiuvelis, jam ant kelių — jos draugė. Atsisėdau šalia ir nejučiomis pasisodinau ryto viešnią ant savo kelių. Paskui ją pabučiavau. Visi draugai greitai išsiskirstė, o mudu nusprendėm nusipirkti sidro ir eiti į paplūdimį. Nešiau jos raudonus, sunkius, vandens prisigėrusius guminius batus.
Pusiau gulomis įsitaisau prie rąsto, ji išsitiesė ant manęs ir padėjo galvą ant mano peties taip, lyg būčiau gultas. Glosčiau jos rankas ir klubakaulius, bučiavau kaklą. Mes daug šnekėjom, gėrėm sidrą ir rūkėm cigaretes. Po to be perstojo bučiavomės ir glamonėjomės. Voliojomės ant smėlio, už drabužių byrėjo smiltelės. Žmonės spoksojo į mus ir laidė nešvankias replikas, bet mums buvo nusispjaut.
— Su tavim norėčiau peržengt visas padorumo ribas, — sušnabždėjo ji man į ausį.
08 20 ¶
Visų dalykų grožis priklauso nuo to, kaip seniai ką nors dulkinai. Ir, be abejo, kokios kokybės dulkinimas tai buvo. Jeigu vakar barškinai gražią, karštą mergą, greičiausiai šiandien visi daiktai tau bus gražūs, negražūs žmonės atrodys patrauklesni ir netgi gali kilti noras su jais bendrauti. Muzika, kuri tau kažkada labai patiko, bet atsibodo nuo per dažno klausymo, suskambės labai veržliai ir įkvepiančiai. Tau viską daryti bus gera: eiti gatve, žiūrėti į nuobodžius pastatus ir šaligatvius, bendrauti su žmonėmis, netgi dirbti sunkų ar nuobodų darbą. Tau viskas taps įdomu, netikėta ir įkvėps naujoms idėjoms ar darbams.
Dulkinimasis ir pasaulio grožis yra du vienas kitam proporcingi dydžiai.
08 24 ¶
Kai nebežinau, kokios muzikos klausyti, pasileidžiu klasikos. Dažniausiai Mocarto. Jo muzika ypatinga tuo, kad nekelia asociacijų su jokiais žmonėmis, vietomis ar įvykiais. Nekelia apskritai jokių asociacijų.
Ne per seniausiai patyriau gražų Mocarto muzikos išgyvenimą. Kaip viskas vyko? Per savo galingas kolonėles paleidau Amadėjaus kūrinį ir išsitiesęs ant lovos užsimerkiau. Absoliuti pilnatvė, nieko daugiau nereikia. Guli ir klausaisi. Atrodo, kad girdi, kaip eina laikas, kaip muzika groja laiko tėkmę. Arba atvirkščiai — laiko stovėjimą, neegzistavimą. Apima toks jausmas, kad visas tavo kūnas paskęsta muzikoje taip, lyg ji būtų šilta, švelni, vandens pavidalo masė. Ir tu plūduriuoji toje metafizinėje masėje ir tau nereikia kvėpuoti, nes tavo kvėpavimas yra muzika. Masėje, kuri egzistuoja visur ir niekur vienu metu.
Įpusėjus šiam aktui mano galvoje kažkas prisuko apelsiną. Šiame „filme“ aš vaidinu Aleksą, o Mocartas — Bethoveną. Mudu su Mocartu vaidinam filmą. Man tinka Alekso vaidmuo. Ir išvaizda mes panašūs, ir cinišku charakteriu. Skirtumas tik tas, kad aš nesmurtauju, nebent labai retai ir tik mintyse.
Po dviejų valandų klasikinės muzikos jaučiuosi pakvėpavęs grynu oru, atsigėręs tyro vandens iš šaltinio ir pasveikęs nuo ligų, kuriomis net nesergu.
09 09 ¶
Turiu artimą draugą vardu Feliksas. Akivaizdžiai gražus žmogus: pusilgiai, banguoti, šokolado spalvos plaukai, šviesiai mėlynos akys, aukštas, plačių, tvirtų pečių. Kai susipažinau su Feliksu, supratau, kad labai retais atvejais, mane šiek tiek gali traukti ir vyrai.
Mus sieja sielų bendrystė, neįtikėtinas susišnekėjimas, humoro jausmo sutapimas ir kiti esminiai dalykai. Turim tradiciją susitikti „King and Mouse“ viskio bare, gerti airišką dūminį viskį ir šnekėtis. Kadangi Feliksas labai išsilavinęs, dažnai aptarinėjam istorinius įvykius, architektūrą, operą, žmones, gyvenimą, nuklystam į kosmoso, religijos ir anapusinio pasaulio temas. Prisimenu, kartą dvi valandas be perstojo šnekėjom apie galaktikas, fizikos dėsnius ir pomirtinį gyvenimą (šioje vietoje nesutarėm, nes aš sakiau, kad tokio nėra, o jis griežtai tvirtino atvirkščiai), o po įnirtingos diskusijos išėję į lauką užtraukti dūmelio pradėjom riebiai juokauti apie moteris ir jų artimus santykius su kosmetika bei kitokias nesąmones.