HEDONISTO UŽRAŠAI

Kalbantieji traukiniuose ¶

Randu save traukinyje. Rodos, sėdžiu, rodos, daiktai šalia, rodos, apsirengęs ir lyg tai nusiprausęs. Dėl kitų parametrų nesu tikras. Neprisimenu, kaip čia atsidūriau, nuo sielvarto man pastaruoju metu aptemusios akys. Skauda visą vidų. Vaizdai, garsai ir bet kas, kas patenka pro mano jusles, liejasi tarsi kadras be fokuso. Gyvenu sinkretiškame blure. Laiko tėkmė, atmintis, pojūčiai — viską galima apibūdinti vienu žodžiu — migla.

Važiuoju pas Feliksą. Kodėl traukiniu taip toli? Turbūt dėl horizontaliai besiliejančio vaizdo — jis vienintelis, kurį galiu dabar pakęsti.

Susikroviau reikalingiausius daiktus, skaudančia širdimi palikau Liudviką dėdei ir sutelkęs paskutinius jėgų likučius išnuomojau senelių butą. Kažkam. Neįstengiau įmatyti, kam. Prisimenu tik išsiliejusias figūras. Lyg ir dvi jos buvo. Viena moteriška, nes prisimenu smulkias formas ir pastelines spalvas. Kita — stambesnė, tamsesnė, matyt, patino. Veidai, balsai — visur ta pati migla. Turėjau dėti dideles pastangas, kad išgirsčiau, kokiomis sąlygomis išnuomojami mano namai. Gerai, kad dėdė buvo šalia ir atliko focus pulerio funkciją.

Pabudau nuo kažkokio pasikeitimo. Traukinys sustojo. Pramerkęs akis pajutau, kad bluro stiprumas sumažėjo ir dalykų ribos tapo šiek tiek aiškesnės. Matyt, pamiegojau. Žvilgtelėjęs pro langą išvydau laukus, krūmus, debesis, senstelėjusią traukinių stotį ir stulpus, tarp kurių kybojo juodi, aiškaus kontūro laidai. Dangaus fone jie atrodė lyg tarpai tarp atskirų mėlynos spalvos popieriaus gabalų.

Kai pastebiu tokius vizualinius kūlversčius, automatiškai prisimenu mamą. Ji mane išmokė stebėti aplinką: debesys — tai minkštos formos, krūmai — faktūrinės, o stulpai ir laidai — kietos, konkrečios formos, kurios kontrastuoja prieš tai minėtosioms. Tai sudaro vizualinės raiškos kontrastą, o šis — meno kūrinių patrauklumo paslaptis. Mama buvo pirmoji ir geriausia mano mokytoja. Tai, ką kalbėdavo apie vizualumą iki šiol naudoju filmuodamas.

Ir štai priešais mane atsisėda dar viena vizualinių formų visuma — moteris. Vidutinio amžiaus, daili, prisižiūrėjusi Homo sapiens patelė. Pasiryškinusi veido bruožus kosmetinėmis priemonėmis, sugrupavusi ir sušukavusi visus banguotus, sodriai rusvus plaukus, suderinusi batelius, rankinę, paltuką, sijoną — niekas neišeina iš rudens ir žemės spalvų paletės. Rankoje laiko šviesiai žalias odines pirštines. Jos gražiai suskamba su tamsiai raudonais blizgiais nagais. Stebiuosi. Grįžo vidinis focus puleris. Matyt, taip mane veikia harmoningi spalvų deriniai — pabunda filmuotojo instinktas.

Kaip žaibą pasiveja griaustinis, taip šį vaizdą prisivijo malonus kvapas. Tai — man puikiai pažįstami kvepalai, kurių pavadinimas negali labiau atitikti priešais atsiradusio vaizdo — Portrait of a Lady. Vienas maloniausių, kokius esu užuodęs. Noriu juos turėti savo nosyje ir niekada nepriprasti. Šis kvapas buvo tarsi paskutinė puzlės detalė, kurią įstačius dėlionė tampa pilna. Panorau, kad moteris mane užkalbintų ir nukreiptų dėmesį nuo gedulo. Man nespėjus apie tai ilgiau pagalvoti išgirdau, kad ji klausia: „Gal turi cigaretę?“. Mačiau, kaip be žodžių ištraukiau ir padaviau jai cigaretę. Ji prisidegė ir gardžiai pūtė dūmus iš tarpo tarp lūpų į atviro lango tarpą. Tada supratau, kad rūkyti traukinyje negalima ir jai tą pasakiau. Ji klausiamai žvilgtelėjo į mane ir tarė „I don’t speak Lithuanian“. Savo teiginį pakartojau angliškai ir ties paskutiniu žodžiu suvokiau, kad man viskas pasivaideno. Žvilgtelėjau į jos rankas — nėra jokios cigaretės! Dievaž, man vaidenasi. Žiauriai išsigandau ir pajutau, kad mane pykina. Apgraibomis nubėgau į tūliką ir nedvejodamas apsivėmiau. Šlykštu. Išsiskalavau burną vandeniu ir šiaip ne taip grįžau į savo vietą. Moteris sunerimusi žiūrėjo į mane. Netrukus prabilo: „Are you okay?“. Linktelėjau. Tai buvo melo linktelėjimas, nes jaučiausi siaubingai — sielvartavau dėl artimiausio žmogaus netekties, buvau pervargęs ir be orientacijos, ką tik po haliucinacijų ir vos spėjęs atidaryti tūliko duris prieš apsivemiant. Po galais, kaip galima linktelėti tokioje situacijoje?!

Turiu teoriją, kad iš žmogaus veido išraiškos galima spręsti, kokius batus jis šiuo metu dėvi. Jeigu avima patogiais, dailiais batais — žmogaus veide matysime neutralumą arba netgi lengvą pasitenkinimą, bet jeigu avalynė ankšta, sena, trina pėdas ar verčia jas prakaituoti — mikrojudesiai akių kampučiuose arba žiediniame lūpų raumenyje gali išduoti, kad kažkas ne taip. Ši hipotezė atsitiktinai iškilo stebint praeivius gatvėje, kuomet visai netyčia pastebėjau kokie patenkinti ir savimi pasitikintys būna žmonės su gražiais batais ir atvirkščiai — kokie susitraukę senų nemadingų batų nešiotojai. Šiai teorijai netgi turiu atskirą užrašinę, su skyriais, tendencijų klasifikacijomis ir t. t. „Filmavimo aikštelės batų tendencijos“ yra mano mėgstamiausias skyrius. Filmavimo aikštelė apskritai yra kitas pasaulis su savomis tendencijomis bei dėsniais, kurie niekur kitur neveikia arba veikia kitaip. Jau pradedu užmiršti, kodėl visa tai pasakoju. Aa, nes prisiminiau šią teoriją dirstelejės į tos moters veidą ir išvydęs detalę-išdavikę. Tai buvo akivaizdi ir nebūtina raukšlė tarp antakių. Man tuoj pat pasidarė aišku, kad jos gyvenime kažkas ne taip. Šią moterį kažkas slegia ir ji gyvena su tuo, ko neturėtų būti. Nevalingai, turbūt naktimis, formuoja tą raukšlę, o rytiniame veidrodyje pamačiusi, kad miegojo suraukusi antakius užsiparina ir visą dieną apie tai galvodama toliau rauko antakius ir raukšlę gilina. Galų gale visas jos dėmesys skiriamas raukšlei tarp antakių. Kitaip tariant — problemai, kuri slepiasi po ja ir ėda šią moterį iš vidaus.

Kurį laiką pasinėriau į svarstymus, kokia galėtų būti raukšlės formavimo priežastis. Tai turėtų būti nuolatos išgyvenamas diskomfortas. Ne per didelis, kad būtų neištveriamas, bet ne per mažas, kad visai nesijaustų. Gal tai palikuonis su dauno sindromu? O gal karpa tarp kojos pirštų? Tai galėtų būti neišspręsti santykiai su giminaičiais ar artimaisiais. Arba sutuoktinis, kuris nenori sekso. Neatmetu ir asmeninių savybių, kurios gali trukdyti sklandžiai gyventi: savivertės trūkumas, kaltės jausmas, pasimetimas tarp prioritetų. Nė nežinau, kodėl tos mintys mane taip įtraukė, bet buvau joms savotiškai dėkingas, nes trumpam išsiblaiviau nuo kasdienio skausmo.

Taip ir mirsiu nesužinojęs raukšlės formavimo priežasties, nes moteris neilgai trukus išlipo. O mūsų bendravimas apsiribojo mandagiais, sinchroniškais susišypsojimais kai mudviejų žvilgsniai netyčia susitikdavo kupė viduryje. Aš juos prisiminsiu kai filmuosiu „Kalbančiuosius traukinyje“.

Buvo ir daugiau žaliavos mano būsimam filmui. Negaliu aprašyti tų, kurių neprisimenu, o migla prasisklaidydavo tik priešais atsisėdus ryškesniems personažams. Tokiems, kuriuos mano filmuotojo instinktas išsirenka įsidėmėti ir panaudoti ateities darbuose.

Rastamanas. Šiuo atveju, ne kvapas pasivijo portretą, o atvirkščiai. Gandžios, dulkių ir suveltų plaukų aromatas atsiuntė žinutę į mano šnerves, kad tuojau pamatysiu dredus. Ir štai barzdotas rastamanas atsisėda priešais. Apsimuturiavęs margais, plačiais, medžiagų gabalais. Be abejo, su didele kuprine ant pečių ir muzikiniu instrumentu pašonėje. Atsisėdęs nusiėmė akinius nuo saulės ir parodė itin draugiškas, švelnias akis ilgomis blakstienomis. Be baimės, su noru, kad mūsų žvilgsniai susitiktų. Žybtelėjo ir baltų dantų šypsena. Iškart pajutau jo prielankumą ir norą bendrauti, bet pats bendrauti nenorėjau. Neturėjau jėgų.

Jis pradėjo mane kalbinti, apmėtė asmeniniais klausmais. Tai glumino ir kažkodėl liūdino, ėmiau muistytis visu vidumi. Rastamanas buvo persunktas pozityvo, nesureikšmino mano neatsako ir šnekėjo toliau. Kalbėjo apie save:

— Mane kelis kartus buvo uždarę į psichūškę.

— Mm, — numykiau iš mandagumo.

— Nu. Kaip kiekvieną dieną nuėjau prie upės, susisukau džointuką ir čilinau priešais saulutę. Pradėjau groti, — patapšnojo į medinį gitaros šoną. Ši — skimbtelėjo, lyg katinas, kuris murkteli jį prilietus miego metu. — Saulutė švietė, paukštukai čiulbėjo, čiurleno upė, o žolė kuteno pėdas. Taip gera. Priguliau ant žemės. Žiūrėjau į dangų, jis buvo mėlynas mėlynas, tik keli debesys plaukiojo. Užverčiau delnus žemyn ir visomis galūnėmis liečiau maloniai besikartojančią žolės faktūrą. Po to vėl pagrojau. Aplink mane atsirado žmonių, kažkokių random, nepažįstamų. Jie pradėjo šokti ir dainuoti. Labai linksmai ir pozityviai leidom laiką. O tada mane išvežė pareigūnai. Nesupratau, policija ar greitoji. Išvežė ir uždarė į psichūškę. Visiškai neaišku, už ką. Tuomet būdavau toks laimingas: negalvojau apie jokias pasekmes, gyvenau šia akimirka ir mėgavausi kiekviena iš jų. Žmonės šios būsenos siekia visą gyvenimą, o mane už tai uždarė į ligoninę. Bet aš nenusiminiau. Dariau tą patį tenai — bendravau su žmonėmis, grojau gitaryte, dalinausi pozityvia energija. Žmonės beprotnamy labiau atsipūtę, jie greičiau pasiduoda pozityvui, šoka ir dainuoja be parkių.

Kai jis išlipo kurį laiką važiavau su besikartojančiu rastamano pasakojimu galvoje. Kai kurie fragmentai skambėdavo garsiau arba dažniau. Tai gana gerai derėjo su plaukiančiu vaizdu pro langą ir traukinio bėgių garsais. Įsivaizdavau šį vaizdą per kamerą: voice overis pasakoja rastamano istoriją, o žiūrovas mato artėjantį kadrą — garbanotas trisdešimtmetis traukinyje, žiūri pro langą. Tai trunka kažkiek laiko. Kitas kadras: hipnotizuojančiai besiliejantis peizažas pro traukinio langą. Vaizdas pamažu lėtėja ir sustoja. Kadras pastovi vietoje, leisdamas žiūrovui pasimėgauti gaiviu kraštovaizdžiu ir tada artėja prie konstrukcijomis išmargintų geležinių stulpų, po to suka link spygliuotų medžių viršunių, o galiausiai lėtai nusileidęs žemyn sustoja ties miško gilumoje keistai baltuojančiomis žmonių (?) figūromis. Tada kadras pasikeičia į extreme close up’ą — užtinusios, drėgnos trisdešimtmečio akys. Pavargęs žvilgsnis neilgai trukus nukrypsta žemyn ir kadras pasikeičia į šiek tiek smulkesnį frame’ą, kuriame rodomos gyslotos personažo rankos. Jos iš kuprinės, gulėjusios ant jo kelių, ištraukia rankinę kamerą, įjungia ją ir kadras neria į vaizdą kameros erkrane. Ten — artėjantis kadras: garbanotas trisdešimtmetis traukinyje, žiūri pro langą…

Išvydęs Feliksą pravirkau fėjerverko greičiu. Įsikniaubiau jam į pečius ir raudojau balsu neištaręs nė žodžio. Jis irgi tylėjo, tik laikė mane tvirtai apkabinęs. Spaudžiau jo torsą ir liejau ašaras ant gėjiškai švaraus megztinio. Kūkčiojau, žliumbiau, raudojau, tikrąja to žodžio prasme išliejau didelę dalį skausmo, neteisybės ir apmaudo. Po to kaip strėlė šoviau miegoti. Su rūbais, be pasiruošimo. Net dantų neišsivaliau. Po kažkiek laiko pro blausias miego užuolaidas pamačiau Felikso figūrą ant čiužinio. Netrukus jis atsigulė šalia. Daugiau nebuvo kur, nors ir taip turbūt būtumėme miegoję vienoje lovoje, juk taip seniai matėmės.

Sunku apsakyti kaip jaukiai ir teisingai jautėsi geriausio draugo buvimas šalia. Dabar tai buvo vienintelė mano paguoda. Apkabinau jį, bet norėjosi, kad būtų atvirkščiai. Paprašiau, ko norėjau. Apkabinęs jis paėmė mano ranką į savo delną. Ne iš erotikos, ne iš geismo. Iš draugystės ir užuojautos.

Pagaliau užmigau ramus.

Ryte Feliksas padarė pusryčius ir juodos kavos. Tik artimi bičiuliai žino mūsų geriamų kavų parametrus: kiek šaukštelių kavos, ar reikia cukraus ir pieno, jeigu taip — kiek. Pusryčiai buvo tikras džiaugsmas! Kepti kiaušiniai, šviežios ciabatos riekės su sviestu, Brie sūris ir vyšniniai pomidoriukai. Dėl mažų gabaritų jų niekaip nepavadinsi pomidorais.

Valgėme lovoje po antklode, į kambarį sunkėsi saulės spinduliai ir maloni šiluma. Buvo šlykštu naudoti nevalytą burną, bet spręsti šią problemą neturėjau jėgų. Valgėme tylėdami, šnekėti visai nereikėjo. Jis šypsojosi, paskui prunkštelėjo. Paklausiau kas yra, o jis tarė: „Nieko, tiesiog malonu tave matyti“. Netrukus Feliksas išėjo į darbą. Likau bute. Kitame kambaryje krebždėjo kažkas gyvas. Sprendžiant iš garsų stiprumo padaro gabaritai neturėjo viršyti Homo sapiens arba Cervus elaphus.

Visą dieną slampinėjau po kambarį. Iš kampo į kampą, be vietos, be tikslo. Skaičiau žodžius ant knygų nugarėlių ir nesėkmingai bandžiau juos sujungti į vientisą turinį. Jaučiausi gana ramiai, bet pavargęs. Nieko kito nepajėgiau, tik slampinėti. Stebėjau mažareikšmius buitinius vaizdus: sujauktos patalynės klostes, lubas, vertikalias sienų sandūras, nuo saulės šviesos blizgantį stalo paviršių, kažkokius nuobodžius, tvarkingai sudėtus Felikso dokumentus, tarpus tarp stalčių, užuolaidų klosčių ritmą. Stebėjau Felikso OCD kūrybą — visi daiktai turi tikslias savo vietas, viskas sudėliota simetriškai ir be tarpų, kas reikia — sulankstyta, kas nebūtina — sutampa. Pavyzdžiui, laptopas padėtas taip, kad dvi jo kraštinės idealiai atitiktų stalo briaunas. Net sekso žaislai, kuriuos aptikau vieną po kito varstydamas stalčius, ir tie sudėlioti taip, kad jokie kraštai nesikryžiuotų. Ir nepaisant sekso žaislų stalčiaus, visame kambaryje nerasi jokių ryškių spalvų, tik pilkas ir pastelines. O mano subinės sujaukti patalai buvo vienintelis dalykas kambaryje, neturintis tiesių linijų ir su niekuo nesutampantis. Jeigu ne tai, nuo tvarkos man būtų pradėję skaudėti akis, gal net ir kaulų smegenis. „Frykas“ — pamaniau, nors kažkuri mano dalis šiek tiek mėgavosi šia dygia tvarka. Ji, be abejo, priminė mamą.

Ko čia atvažiavau? Būti kažkur kitur? Pabėgti nuo savęs? O gal į save grįžti? Vakare šie klausimai nedavė man ramybės, tad prieš miegą susitariau su Hipnu, kad pašnabždėtų man atsakymą artimiausiame sapne. Dabar svarstau, kaip interpretuoti jo atsaką.

Sapnavau seniai pažįstamą žmogų. Mudu vaikščiojome apleistame, sudėtingo išplanavimo pastate, kurio aiškios, konkrečios, bet apleistos konstrukcijos kinematografiškai persipynė su kone barokine prabanga: ant žemės mėtėsi puošnios skrybėlaitės, išpurvintos pūstos šilkinės suknelės, bateliai, prabangūs papuošalai su ryškiais brangakmeniais, tarpusavyje raizgėsi nėriniai, karoliukai, perlai, audiniai, kiti įmantrūs daiktai. Viskas sudarė vientisą, sapnišką, klampų, haliucinogeninį darinį. Jeigu šį vaizdą paragautumėme, jaustumėme žodžiais nenusakomą, tačiau praeityje jaustų daugybės (galbūt nesuderinamų) skonių mišinį.

Kelionė tęsėsi. Aš ir mano kompanjonė landžiojome koridoriais, kol galiausiai radome salę pilną smėlio. Tada bandėme pralįsti pro duris, nuo kurių byrėjo garstyčių atspalvio dažai. Patekome į dar vieną erdvę. Bendrakeleivė atrodė laiminga, ji susirangė ant žemės ir nesiliovė šypsotis. Aš tuo tarpu pradėjau girdėti artėjančius balsus. Priėjau prie keistos išklerusios spintelės, kurioje buvo sudėti atsitiktiniai malonių formų dalykai. Stebėdamasis mintyse svarsčiau: „Negaliu patikėti, kaip sapnas sukūrė tokius realistiškus daiktus?!“ Spintelės lentynose gulėjo kažkokie (žodį „kažkokie“ vartoju ne šiaip, nes būtent taip ir buvo — tie dalykai buvo kažkokie) maždaug nago dydžio karoliukai, keramikos ir stiklo dirbiniai, kai kuriuose iš jų — sudžiuvę augalai, primenantys ratu išsidėsčiusias cinamono lazdeles arba sausas jūros žvaigždes. Atidariau spintelės duris, už jų — mažesnės durelės aptrupėjusiais geltonais dažais. Neįtikėtina tai, kad sapne prisiminiau Flann’o O’Brien’o knygą Trečiasis policinininkas ir pamaniau „Na štai, dabar bus kaip toje knygoje — atidarysiu dureles už jų rasiu mažesnes, atidarysiu šias, už jų — dar mažesnės ir taip iki begalybės“.

Tada pajutau, kad švelniai ir minkštai susmegau į smėlį šalia savo draugės ir jos plaštakos maloniai prigludo prie mano rankų. Gulėjome atsisukę vienas į kitą viršugalviais, susikibę už dilbių. Kažkas, matyt tie balsai, pradėjo tempti mus per smėlį šitaip susikibusius. Smėlis šiltas, jaučiau jį savo nuo tempimo apsinuoginusia nugara ir blauzdomis. Švelnu, šilta, malonu, ramu, keista.

Pabudau ir priešais pamačiau savo smėlį — miegantį Feliksą. „Tu esi smėlis“ — ištariau tyliai ir nevalingai. Ant pagalvės, šalia pravertų lūpų kampučio, lėtai didėjo seilių dėmė. Jis vis skundžiasi, kad naktimis pabunda nuo savo seilių šlapumos, kuri burnoje nesilaiko dėl dantų griežimo plokštelės. Aš jam sakiau — tai, jog jis miegodamas griežia dantimis kažkaip susiję su OCD ir kad jam reikėtų susirūpinti. O Feliksas atšovė, kad jeigu jam iš tikrųjų būtų OCD, pabudęs naktį ir pamatęs seilių dėmę ant pagalvės jis eitų pakeisti patalynės, užuot apvertęs pagalvę kita puse.

Pabudęs galvojau apie sapną. Net sunku vadinti tai sapnu, šis žodis potyrius miegant atskiria nuo potyrių pabudus. O aš to nenoriu, ypač šiuo atveju, nes akivaizdžiai suvokiau sapnuojantis.

Žmonės nureikšmina sapnus. Neva tai gyvenimas miegant yra mažiau svarbus arba visai nesvarbus. Ankstesnės kultūros, kaip antai siurrealizmas, tikėjo, kad ribą tarp sapnų ir realybės apskritai reikia šalinti. Negana to, pasak šios religijos, sapnai yra aukštesnė realybės forma.

Kaip kartais galvoju apie iš vakaro matytus filmus, taip tada galvojau apie savo sapnavimą. Sapno parodytus daiktus, Hipno kalbą, šnabždesius. Ką jis norėjo pasakyti savo keistąja kalba, kurios nors ir suprantu pavienius žodžius, pilnos reikšmės negirdžiu. Be abejo, nebūtina suprasti kalbą, kad ja gerėtumeisi. Tą ir dariau. Gėrėjausi sapne matytu daiktų tikroviškumu ir ne mažiau realistiškomis mintimis. Mentaliai pažadintas šio, norisi sakyti, įvykio, pagaliau išėjau į lauką.

Ėjau niekur. Kažkur. Tolyn. Eidamas galvojau, kad mano galvoje vyksta šiukšlių audra. Ir tai trukdo matyti šio nuostabaus miesto grožį.