HEDONISTO UŽRAŠAI

06 03 ¶

Kažkada teko pavaduoti pažįstamą operatorių, nes jis susirgo, o projektas buvo skubus, svarbus ir neatšaukiamas. Tai buvo reportažų ciklas „Kuriantieji“. Projektas atskleidė daugiau nei 40 įvairių menininkų portretų. Kadangi kuriančiųjų portretus fiksavęs operatorius negalavo trumpai, man teko garbė nufilmuoti tik vieną. Jis buvo Sofijos.

Ši istorija turi daugybę keistų sutapimų. Pirmiausia, mano mama taip pat buvo Sofija. Antra — mano mama kaip ir Sofija yra dailininkė, tik ši kuria scenografijas. O kai išgirdau, kad Sofija turi kūdikį vardu Dovydas, mano akyse pradėjo spragsėti simpatijos liepsna, kuri, beje, pasirodo gana retai. Nebent tada, kai susiduriu su gražiomis ir protingomis moterimis. Bet iš esmės aš nesu toks, kuris greitai ir lengvai pamėgsta žmones.

Sofija kartu su savo vyru buvo filmuojama jų senovinio namo balkone, su vaizdu į Antakalnio žalumas. Tuo metu Dovydas miegojo už kadro. Žurnalistė klausinėjo menininkės apie teatrą, meną ir kūrybą, o aš stengiausi sugerti kiekvieną žodį, nes visi jie buvo verti įsidėmėjimo. Per trumpą laiko tarpą aš apie Sofiją sužinojau labai daug, o ji apie mane nežinojo praktiškai nieko, išskyrus tai, kad esu šio reportažo operatorius.

Į kadrą karts nuo karto patekdavo katino uodega, kuri raitėsi, kaip ir Sofijos vyro Beno cigaretės dūmas. Sofija nerūko, nevartoja alkoholio, nevalgo mėsos ir praktikuoja jogą. Tai buvo matyti iš jos smulkaus, bet atletiško sudėjimo. Vyras daro tą patį, tačiau rūkymo malonumą sau pasiliko. Menininkės teigimu, ji nieko negalėtų sukurti, jeigu ne teisingas gyvenimo būdas, kurį ji praktikuoja jau 15 metų. Sofija vilkėjo ilgą žemės spalvų suknelę ir buvo basa. Jos kojų nagai buvo nulakuoti Ives Klein mėlyna spalva, o rankų — raudona. Tobula.

Reportažo herojė šnekėjo ramiai, aiškiai ir rišliai. Jos balsą lydėjo lygiai tokios pačios manieros. Šios tyros būtybės delnas kartais pasprukdavo po stikliniu staliuku ir trumpam susinerdavo su mylimojo ranka. Žavu. Kiek teko nugirsti, Sofija dirba su šiuolaikiniais teatro režisieriais ir kuria jiems scenografijas. Taip pat ji retkarčiais daro autorinius projektus, kurių pagrindas dažniausiai būna audiovizualinės instaliacijos, eksponuojamos netikėtose erdvėse. O laisvalaikiu dar ir rašo. Jos vyras Benas su pasididžiavimu prisipažino esąs garsistas ir pridūrė, kad jiedviems tenka susitikti teatre, o kartais — Sofijos kūrybos virtuvėje. Kaip aiškina pati kūrėja, jos instaliacijos yra atmosferinės, tad be garsinio fono — būtų niekinės. Benas turi, kaip jis pats vadina, folk chill’o grupę, kurioje groja bosu. Paauglystėje muzikantas buvo pankas ir, kaip prisimena, nėra Vilniuje pakampės, kurios jis nebūtų apgėręs.

Po valandos pokalbio nusprendėme pasidaryti pertraukėlę. Žurnalistė ir garsistas nulėkė į mašiną kažko pasiimti, o aš likau plepėti su pora virtuvėje. Pro jos langą buvo matyti gausi įvairialypė lapija. Žalumas kedeno jaukus vasariškas vėjelis, o pro šakų tarpupirščius nesėkmingai skverbėsi saulės spinduliai.

— Kuo tu vardu? — paklausė Sofija.

— Nepatikėsite, Dovydas, — šyptelėjau viena lūpų puse.

Jiedu sukikeno.

— Tikrai nepatikėsime, — nusišypsojo Benas.

— Taip.

— Žavu, — tarė Sofija ir atsigerė šaltos žaliosios arbatos iš stiklinės.

— O mano mama buvo Sofija, — ištariau.

— Nejaugi? Kiek sutapimų! — nusistebėjo Sofija ir dar kartą gurkšelėjo iš žalsvos stiklinės.

— Aha, man buvo sunku filmuoti apie tai negalvojant.

— Suprantama. Papasakok apie save, Dovydai. Tu esi projekto operatorius? O gal kartu ir režisierius? — draugiškai domėjosi menininkė.

— Nevisai. Projekto operatorius yra visai kitas asmuo, kuris šiuo metu serga, o aš jį pavaduoju. Greičiausiai tik šį vieną reportažą ir tefilmuosiu, o dar lyg tyčia pataikiau pas jus.

— Žinai, kaip sakoma, „atsitiktinumai nėra atsitiktiniai“. Ši situacija tai puikiai iliustruoja.

— O aš sakyčiau, kad tai eilinis priežasties-pasekmės modelis. Kaip ir visi gyvenimo įvykiai, — nenoromis banaliai prabilau apie gyvenimą.

— Na, čia tavo nuomonė, gerbiu ją, bet manau, kitaip.

— Kaip?

— Manau, kad gyvenimas yra ne priežastis-pasekmė, o lemtingi atsitiktinumai, ženklai, nuorodos ir visatos kuždesiai, kurie kiekvieną iš mūsų veda tik jam skirtu keliu. Kaip tu manai, Benai? Gal pacituosi Castanedą, kaip mėgsti?

— Aš manau, kad dabar ne metas šnekėti apie visatos dydį ir pomirtinį gyvenimą, — nusijuokė jis.

— Apie esminius dalykus visada metas šnekėti, — lengvai paprieštaravo Sofija.

— Nebent tada, kai norime apsisunkinti. Aš vaikystėje mėgdavau kankinti save egzistensiniais rebusais. Labai džiaugiuosi, kad pasibaigus paauglystei atsipeikėjau ir dabar nekamuoju savęs klausimais apie gyvenimo prasmę, — įsidrąsinęs žėriau savo nuomonę pašnekovams.

— Įdomus tu, Dovydai, — šyptelėjo moteris. Pavydus vyras šiame pokalbyje, o ypač tame vos pastebimame šypsnyje, galėjo pajusti lengvą flirto vėjelį. Tačiau Benas nepajuto.

— Na, ačiū. Pats taip nemanau.

— Kokia veikla užsiimi laisvu nuo filmavimo metu?

— Mm, tenka rašyti scenarijus ir karts nuo karto papaišyti kadruotes, kas liečia darbą. Šiaip laisvalaikiu mėgstu užsirašinėti kasdienės nuotrupas, kurias kada nors ketinu suklijuoti į filmo scenarijų. Kartais piešiu, fotografuoju. Mama išeidama paliko man drobių ir dažų, tad aš taškausi kaip vaikas šiuo palikimu. O kadangi nieko doro nupiešti nemoku, piešiu visokias nesąmones. Piešiu tai, kas nereikalauja mokėjimo.

— Gal turi pavyzdžių?

— Turiu kelias nuotraukas, bet, sakau, ten šūdas — nuobodulio teplionės, — šnekėjau ir nesupratau, kodėl taip atsipalaidavau prie šių žmonių ir kodėl užteršiau jų šviesius namus žodžiu „šūdas“.

— Kaip tik nori, jeigu jausiesi nejaukiai, geriau nerodyk, — tačiau Sofijos švelnumas ir transliuojama laisvė rinktis privertė atsiverti ir pasidalinti.

Žvilgtelėjau į jos vyrą. Šis balkone parimęs prie vežimėlio, kuriame miegojo mažasis Dovydas, lengvai jį siūbavo. Mudu su Sofija tęsėme pokalbį. Parodžiau savo darbų nuotraukas, kurios jai labai patiko ir ji netgi padrąsino surengti parodą arba bandyti savo peckelynes parduoti.

— Nors tavo darbai ir netobuli, jie turi kažkokį charakterį, įdomumą ir traukia savo neteisingumu, supranti? — ji sklandžiai reiškė savo mintis.

— Mhm, — dusliai sumurmėjau aš.

— Akivaizdu, kad šiek tiek mokeisi. Kur?

— Mama vaikystėje pamokydavo. Ji taip pat buvo menininkė.

— Supratau. Palik savo kontaktus dėl visa ko, gerai?

— Galiu, — pralemenau lyg mėmė.

Lėtai, kažkodėl dvejodamas, ištraukiau savo vizitinę kortelę iš piniginės ir padėjęs ją ant stalo prispaudžiau rodomuoju pirštu. Tada pastūmiau link stalviršio vidurio be jokios priežasties.

— Dovydas Tyla. Laisvai samdomas vaizdo operatorius. Plius trys septyni nulis… Mhm mhm… — pasigirsta Beno balsas man iš už peties ir mano nosį iškart pasiekia jo kvepalai, — Man reikia operatoriaus. Su grupe ketiname filmuoti klipą. Galėčiau tau paskambinti?

— Manau, kad taip. Taip, žinoma, — tarstelėjau kiek pasimetęs.

— Kokia graži pavardė, — susižavėjo Sofija.

— Ačiū. Aš galiu parašyti scenarijų ir nupiešti kadruotes.

— Ką? — klausia moteris.

— Galiu parašyti scenarijų jūsų grupės vaizdo klipui, Benai, — garsiau ir rišliau ištariau savo pasiūlymą.

— Gali? Būtų puiku. Galime susitikti artimiausiu metu ir viską nuodugniai aptarti. Arba pasilik po interviu, tada ir pašnekėsime, — pasiūlė Benas.

— Galime tęsti! — atlapojusi duris tarė žurnalistė. Jos tonas buvo nervingas ir įžūlus, lyg mažvaikės, kurios nepriėmė pažaisti į smėlio dėžę.

Visi sužiurome į ją.

— Žinoma, tęskime, — mandagiai ir neutraliai, kaip būdinga tikram jogui, tarė Sofija.

Grįžęs į namus puoliau rašyti scenarijų ir piešti tariamo klipo kadruotes. Namai, kuriuose ką tik buvau ir toji šeima paveikė mane teigiamai ir įkvėpė kurti. Ši popietė buvo lyg veidrodis, parodęs man mano atspindį. Pabuvojęs toje taurioje oazėje, supratau, koks užsiteršęs ir šūdinas esu žmogus.

*** ¶

Tą pačią naktį sapnavau, kad stoviu ant didelės scenos ir rankose laikau elektrinę gitarą. Buvau apsirengęs savo žalius stambiai languotus marškinius. Šalia ardėsi nutrūktgalviai mano roko grupės nariai, blyksėjo mėlynos šviesos, o apačioje ošė minia žmonių. Scenoje lyjo lietus. Bet tik scenoje. Jis buvo labai lengvas, tarsi krentanti dulksna ar rūkas. Scenos gale, už mano nugaros, gulėjo milžiniški didžiulio gyvūno griaučiai primenantys dramblių kapines iš filmo „Liūtas karalius“. Grojom kažką panašaus į pankroką arba grundžą. Minia šėlo, aš grojau, rėkiau į mikrofoną ir švaisčiausi triaukščiais keiksmažodžiais.

Kaip gera buvo sapnuoti tokį epizodą. Tarsi mano mylimoji Kamer būtų virtusi mylimąja Gitar. O mano nebylaus stebėtojo profesija — pamišusia roko žvaigžde.

07 23 ¶

Apleistame pastate kartu su geriausia vaikystės drauge daužau butelius į sieną. Netrukus po to aš ją pisu. Pisu pisu, dulkinu, kaip tik galiu, kaip žvėris, kaip liūtas, piestu atsistoję plaukai, apie bybį jau nešneku, sprogs tuoj, tyšta ir tykšta mano seilės, aš ją smaugiu, tada sudaužau po ranka pasitaikiusį butelį ir perrėžiu gerklę. Baigiu ir perrėžiu gerklę sau.

Nuo žodžio „pisu“, istorija netikra.

08 15 ¶

Gyvenimas yra pilnas kančios. Kančios šaltinių apstu visur. Jų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad kai kurie prašyte prašosi aprašymo.

Pradėsime nuo viešojo transporto. Visų pirma — turėklai, dievaž, troleibusų turėklai yra baisiausias dalykas pasaulyje. Na, nebent Hitlerio sugalvota programa žydams buvo baisesnė. Sąlytis su viešo naudojimo troleibusų prostitutėmis kelia šleikštulį. Šio kontakto reikia vengti, nes gali užsikrėsti baisiomis ligomis. Viešojo transporto šliundros, be abejo, tave vilios savo mažai priliestomis vietelėmis, tokiomis kaip komposterio kraštai arba turėklų sąnariai, keliai, alkūnės. Pastangos atsispirti vamzdinei kekšei irgi yra kančios dalis. Bet blogiausia būna tada, kai visą kelią sėkmingai pravažiavęs nė pirštu jų neprilietei, o stotelėje, kurioje netrukus išlipsi vairuotojas paspaudžia pedalą stipriau ir tu staiga visu pajėgumu, visais penkiais pirštais, apglėbi tą geltonąją bjaurastį. Negana to, iš inercijos užlipi ant rupūžės, kuri pabučiuota girtuoklio virto žmogumi. Tada lyg paspaudęs garso mygtuką gauni bambėjimo dozę visai savaitei. Išlipęs iš troleibuso nešiesi tas užterštas rankas kur nors nuplauti kol ko nors neprilietei, o galvoje skamba rupūžės soliakas.

Taipogi didžiulė kančia patiriama kai plaunant rankas vanduo nubėga už rankovės. Nuo tos akimirkos, kai jau būna per vėlu jį sustabdyti imi klausti savęs — kodėl taip atsitiko ir ką galėjai padaryti kitaip? Kartais viską darai teisingai — tinkamu kampu palenki rankas, neatsuki krano per stipriai, dėvi drabužį su plačiomis rankovėmis, bet vanduo vis vien nuteka dilbiu link alkūnės ir sušlapina medžiagą. Tada pusė dienos vaikštai su įkyriai šlapiu rankovės galiuku, kuris yra toks mažas, kad atrodo, jog galėtų ir neerzinti, bet erzina. Neteisybė.

Trečiasis kančios šaltinis yra svogūnas. Kas jį sukūrė? Matyt, kažkoks iškrypėlis ar cinikas. Taip, cinikas vardu Gamta. Tai, jog gamta nevengia ironijos mes jau seniai žinome, tačiau už ką ji žmoniją nubaudė svogūnu man iki šiol neaišku. Pasaulis be šio smirdaliaus būtų žymiai švelnesnis. Nesakau, kad geresnis, tiesiog švelnesnis. Visų pirma, ši, tarkim, daržovė žiauriai dvokia. Jos suvalgę žmonės taip pat dvokia. Antra, jeigu suvalgai patiekalą su svogūnu jautiesi taip, lyg per tavo skrandį ką tik būtų pražygiavusi Raudonoji armija. Visas tavo kūnas nuo lūpų galiukų iki pilvo apačios skendi šlykščioje smarvėje, žaliuose dūmuose, smaloje. Jeigu reikėtų įsivaizduoti kaip skrandis atrodo po svogūnų prisilietimo, tai galima būtų sulyginti su ką tik pasibaigusio mūšio lauku arba vietove po ugnikalnio išsiveržimo. O blogiausia yra tai, kad svogūnas visuotinai pripažintas ir laikomas ne tik normaliu, bet dar ir skaniu, o kartais netgi būtinu ingredientu.

Galėčiau dar plėstis ir plėstis apie svogūno sukeliamą kančią ir šleikštulį. Galėčiau išvardinti jo paruošimo būdus šlykštumo tvarka, bet bijau, kad pagalvojęs apie virtą svogūną apsivemsiu.

Toliau. Aš be galo kenčiu, kai matau negražius žmones. Žmones, kurie dvokia daugiasluoksniu nesiprausimo prakaitu, tuos kurie nešioja praplikimo kepuraites, šviesius, už odą šviesesnius antakius ir blakstienas, putlius skruostus, dantenas didesnesnes už dantis ir, žinoma, šūdo šaknį širdyje. Niekas nekelia tiek sielvarto, kiek pastaroji. Šiam terminui reikia paaiškinimo, nes pats jį sugalvojau. Šūdo šaknis — tai žmogaus širdyje vešintis, dažniausiai nuo pat gimimo užsiveisęs, neišraunamas ir neišnaikinamas augalas. Šis augalas linkęs augti kartu su organizmu ir bėgant metams vis plėstis. Šūdo šaknis veikia žmogaus smegenis, nervų sistemą, mąstymą, jausmus ir emocijas. Šią šaknį nešiojantys žmonės dažniausiai yra nuo galvos iki kojų apnuodyti augalo sultimis, todėl nežino apie šūdo šaknies egzistavimą ir negali jos atsikratyti ar apgenėti. Augalas yra nuodingas, o nuodus labiausiai jaučia aplinkiniai. Jie taip pat turi grėsmę apsikrėsti šūdumu (šūdo šaknies nuodų pavadinimas). Nuodų poveikis pasireiškia pykčiu, neapykanta, nepakantumu, neadekvačiai neigiamu realybės matymu, agresija, rėkimu ir smurtu (netgi prieš savo artimuosius). Aš pats vos užuodęs šūdumą stengiuosi kuo toliau bėgti nuo šio nuodo nešikų, nes žinau, kaip greitai ir su kokia jėga tai limpa prie žmogaus organizmo. Be abejo, yra žmonių, kurie tam visiškai arba dalinai atsparūs. Noriu tikėti, kad ir aš esu tam atsparus, tačiau yra buvę atvejų, kai užsikrėčiau labai staiga ir stipriai. Nuo to laiko visais įmanomais būdais vengiu šūdo šaknies nešiotojų.

Nėra jokios abejonės, kad visų didžiausia gyvenimo kančia yra meilė ir seksas. Šios jėgos lydi žmogų nuo pat gyvenimo pradžios iki pat galo. Tai nedalomos ir neišimamos žmogaus sielos galūnės. Vien tai, kad visi esame sekso padariniai verčia mane įdomiai jaustis. Ypač, kai pagalvoju, kad prieš 30 metų buvau kažkokio vyro sperma. Skystis kiaušuose.

Paradoksalu, tačiau žmogus visada nori mylėti ir mylėtis, o begalinis noras trukdo tai pasiekti, nes didžioji dalis pastangų sudedamos į patį norą, bet ne į veiksmus tam pasiekti.

Pradėkim nuo meilės, kurią pagrįsiu mane kamuojančiu pavyzdžiu. Aš pamilau šaltą, tamsią, kietakaktę, 10-čia metų už save vyresnę moterį, kuri mane išnaudoja tik savo seksualiniams geiduliams tenkinti, nes pasak jos esu kone vienintelis gražus jaunuolis su aukštu intelektu. Tokia situacija yra vyro svajonė — seksas be jokių įsipareigojimų. Pagal visus dėsnius ir aš taip turėčiau jaustis, tačiau akivaizdu, kad meilės sferoje logikos dėsniai negalioja. Čia įsigalėjęs antilogikos dėsnis: kaip galima pamilti moterį, kuri savo švelnumą ir šilumą laiko prirakinusi tamsiame rūsyje po storomis geležinėmis durimis? Kai vyras pamilsta moterį, jis dažniausiai nori ją vesti ir turėti su ja vaikų. Aš to nenoriu, nes tai būtų tragiška. Vedybinis gyvenimas su tokia kale būtų košmaras, o apie tai kokie būtų šios būtybės vaikai man baisu ir pagalvoti. Visi jie užaugtų šlykščiais, bet genialiais šopenhaueriais. Ir kaip aš galiu mylėti tokį padarą, su kuriuo nenoriu nei vaikų, nei šeimos, nei namų — nieko, ką turi poros? Tai yra kančia.

Čia tik viena vienpusės meilės istorija. Jų yra tūkstančiai. Siųskite savo meilės istorijas adresu [email protected].

Dabar metas laimingos meilės aptarimui. Jeigu atsitinka taip, kad du žmonės pamilsta vienas kitą, galime būti tikri, kad jų laukia sunkumai. Kuo didesnė meilė su atsaku, tuo didesnis laukia nusivylimas. Visų pirma, santykių pradžioje įsimylėjėliai negali adekvačiai mąstyti, jie apskritai negali mąstyti, nes galvoja tik apie vieną dalyką — savo mylimąjį. Su šiais žmonėmis sunku susišnekėti, jie kliedi, vaikšto išsišiepę, o kvailiausia yra tai, kad įsimylėjimo periode net ir juodžiausias metalistas ištirpsta išgirdęs Boyzone No Matter What arba kokį nors kitą popso gabalą apie meilę. Turiu jums blogų naujienų — praėjus Boyzone periodui, ateina realybės monstras. Pastarasis praryja romantiškai dainuojančias Boyzone galvas ir palieka daug neplautų indų, visur išmėto nešvarias kojines, tualeto dangtį palieka pakeltą, nepakloja lovos ir nenori mylėtis. Tada belieka dirbti tam, kad meilės neužgožtų partnerio trūkumai, kurių kaip paaiškėja, jis turi apsčiai. Tad geriausiu atveju meilė yra darbas. Darbas prieštarauja žmogaus prigimčiai. O tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai yra kančia.

Žmogus niekur neturi atokvėpio. Nei meilės, nei sekso, nei miego, nei maisto oazėse. Jeigu nori tikros ilgalaikės meilės — dirbk. Jeigu nori gero sekso — ieškok progos, kuri tokia pat dažna, kaip ir adata šieno kupetoje. Seksas ir meilė yra neišgydomos, visą gyvenimą trunkančios priklausomybės. Jas galima slopinti, bet daugų daugiausia tai tebus frustruojantis gniaužimas, kuris ras siaubingą būdą išsiveržti. Galima daryti atvirkščiai — pasiduoti geismams, tačiau čia susidursime su malonumo paradoksu. Kalbant apie jį, prisiminsiu Feliksą, kuris teigė, kad malonumą moderuoja saikas. Daug apie tai galvojau. Savo išvadas pateiksiu pavyzdžiais: jeigu per daug dulkinsiesi — nusibos ir pasidarys šlykštu, jeigu per daug gersi — vemsi, jeigu per daug valgysi — skaudės pilvą, jeigu per daug miegosi — skaudės nugarą, jeigu per daug bendrausi su įdomiu žmogumi — pastebėsi jo trūkumus, jeigu vartosi per daug narkotikų — nušoksi nuo stogo, jeigu per stipriai mylėsi — stogas nušoks nuo tavęs, jeigu per daug galvosi — pasidarys liūdna, jeigu per daug ilsėsiesi — pasidarys nuobodu. Kad ir ko per daug darysi viskas nuves į kančią. O kaip žinoti, kada dar ne per daug, bet jau gana? Kur yra ta riba, kuri skiria malonumą nuo kančios? Ji turbūt yra vienos minutės, o gal greičiau sekundės, plonumo.

Taigi atsakymas yra ne meilė, kaip teigia kai kurios regio dainos, o saikas.

09 10 ¶

Vaikystėje aš tyliai ir nebyliai ieškodavau atsakymo. Atsakymo į viską. Ieškodavau savo gyvybės prasmės, kam ir kodėl aš gyvenu. Taip pat dažnai klausdavau savęs „koks jausmas nebūti?“ Bandymas įsivaizduoti savo nebūties jausmą mane maloniai gąsdindavo, todėl galvoje stimuliuodavau jį vėl ir vėl.

Mama sakydavo, kad aš retai kada klausinėdavau, kad visi mano klausimai likdavo viduje. Buvau smalsus tylenis. Ji su meile akyse sakydavo: „Tylaus žmogaus garsios mintys, bet aš jų vis tiek negirdžiu. Mano mažasis Tyliuk, man labai įdomu kas dedasi tavo galvelėje, nes tu vis kažką krapštai, konstruoji, išradinėji. Bet jeigu nenori, gali man nesakyti.“ Aš taip ir darydavau. Šios švelnios kalbos mane įkvėpdavo tylėti, nes kai mama taip šnekėdavo jausdavausi ypatingas ir labai mylimas. Nepaprastas jos sūnelis.

Panašu, kad nuo pat vaikystės tiesiausi nebylaus stebėtojo kelią. Dėl to ir pasirinkau operatoriaus specialybę. Pasikeitė tik mano požiūris — aš nebeieškau atsakymų į klausimus, aš juos stebiu. Stebiu ir mėgaujuosi jų grožiu, o kartais — keistumu. O atsakymo paprasčiausiai nėra. Nėra.