HEDONISTO UŽRAŠAI

11 12 ¶

Paskutinį kartą mamą ryškiai prisimenu baseine. Niekada neužmiršiu to vaizdo: plūduriuoja vandenyje, žydrame baseino dugno fone, ant jos veido krenta šilti saulės spinduliai. Mama šypsosi užmerktomis akimis, rankomis teliuškuoja vandenį, veide — ramybė ir pasitenkinimas.

— Aš kaip Hoknio paveiksle, — tarstelėjo ji.

Ji tiek daug šnekėdavo apie meną, kad aš neišvengiamai pradėjau žinoti dailininkus, meno sroves ir netgi, kaip atskirti Monet nuo Manet.

Esu dėkingas bent už tai, kad paskutinis mūsų susitikimas buvo itin malonus ir man nereikia graužtis, kad praleidome per mažai laiko kartu arba kad susipykome ir išsiskiriant pasakiau jai kažką negražaus. Kadangi turėjome gana stiprų ryšį, kartais išvažiuodavome kartu į kitą šalį pailsėti. Šįkart atostogavome Odesoje. Kiekvienos kelionės metu puikiai leisdavome laiką: dienomis eidavome pasivaikščioti, lankydavome galerijas ir muziejus, o vakarais gurkšnodavome vyną, vakarieniaudavome ir šnekučiuodavomės. Mama svečiame mieste niekada nepraleisdavo nei vieno dailės muziejaus, nei vienos parodos. Negana to, ji viską kruopščiai užsirašinėdavo ir žymėdavosi: ar aplankė visas sales, ar pažiūrėjo į kiekvieną kūrinį iš toli ir iš arti. Man dažnai atsibosdavo ar neužtekdavo kantrybės tokiai sistemingai apžiūrai vykdyti, todėl būdavo kartų, kai paleisdavau ją vaikščioti vieną. Tuo tarpu pats bastydavausi po keistas, neturistines vietas, mėgdavau pasidairyti miestų paribiuose, todėl būdavo nuklysta ir į gyvenamuosius rajonus. Apžiūrinėdavau graffiti meno srovės išdavas ant sienų, patiltėse ir požeminėse perėjose. Kartais ką nors pafilmuodavau, kartais susirasdavau vietinių draugų ir eidavau su jais į apleistus pastatus arba ant jų. Gerti, rūkyti žolės ir filmuoti. Kažkodėl mane labai traukia griuvėsiai, neaiškios prigimties liekanos, išdužę langai ir panašaus pobūdžio estetika.

Kadangi su savimi visur nešiodavausi savo „dienoraštinę“ kamerą, dažniausiai susipažindavau su įdomiais žmonėmis: neformalais, menininkais, ilgaplaukiais, tatuiruotais keistuoliais, banglais, mandagiais apšepėliais, kurie mėgsta apleistus pastatus, gatvės meną ir absurdišką Quentin’o Dupeux humorą. Aš kartais „matuoju“ žmones pagal tai, ar jie susipažinę su šio režisieriaus kūryba. Jeigu taip — man automatiškai tai padaro įspūdį, o jeigu žmogus ne tik susipažinęs, bet ir mėgsta jo filmus arba nenormalią muziką — tada jau aš ne tik gerbiu tokį žmogų, bet tam tikra prasme ir myliu. Myliu kino vienetais matuojama meile.

Taigi toje paskutinėje kelionėje su mama buvo viskas šiek tiek kitaip. Ji nebevaikščiojo į galerijas taip desperatiškai kaip anksčiau. Norėjo daugiau laiko leisti ramiai, gamtoje ir su manimi. Tą savaitę, visos kelionės metu, mama buvo ramiausia ir laimingiausia, kokią tik esu matęs gyvenime. Ji akcentavo, kad jaučiasi ypatingai gerai ir kad tokia rami jos siela dar niekada nebuvo. Sakė, jog manimi labai džiaugiasi ir didžiuojasi, taip pat kartojo, kad esu didžiausias jos turtas. Vieną iš vakarų, kai gėrėme vyną restorane ant jūros kranto, ji paprašė manęs cigaretės (nors jau daug metų yra metusi). „Mūsų nuostabios šventinės kelionės proga“ — tarė ji. Cigaretės dūmus užsigerdama vynu ji pasakojo, kaip visą savo gyvenimą jautė kažkokį nepaaiškinamą pilnatvės stygių, tarsi, jos sieloje trūktų kažkokios detalės. Pasakojo, kad kovodavo su šiuo jausmu, klausdavo savęs, kodėl taip yra, bandydavo susitaikyti ar užgožti darbu, gydytis joga, meditacija, sveika mityba arba tyla, bet tas jausmas niekur nedingdavo. Didžiausias pasiekimas jai būdavo trumpa užmarštis. Ir pabrėžė, kad bendraujant su manimi užmarštis paūmėdavo. Dar ir dėl to jai buvau toks brangus — buvau jos ramybės ir prasmės šaltinis.

Tą vakarą ji gerokai paatviravo. Papasakojo apie savo vyrus, apie kuriuos aš nieko nežinojau, apie haliucinogenines keliones, kurių metu patirdavo begalinę pilnatvę — tokią, apie kurią šiame pasaulyje negali nė pasvajoti, apie karts nuo karto „šaunantį“ potraukį moterims, apie tai, kaip ji vaikystėje tyčia prisivėrė pirštus durimis vien tam, kad sužinotų, kas yra didelis skausmas. O šitai ji tikrai žinojo. Bet žinojo ir kas yra šviesa. Aš buvau jos šviesa. Aš ir kūryba. Čia ji rasdavo ramybę, bent kartais, bent trumpam.

Tai buvo vakaras prieš mums grįžtant į Vilnių. Tą naktį patyriau keistai nemalonų sapną. Mieguose regėjau, kad esu kitoje planetoje, visiškai vienas. Sapno „scenografija“ labai priminė Stenlio Kūbriko „2000-ųjų Kosminę Odisėją“. Aš vaikščiojau toje planetoje keturiomis, aplink plytėjo mėlynai purpurinis dangus, o žemė buvo oranžiniai raudona. Kerėblinau kažkokiu kilimu, kai priešais mane išdygo milžiniški rūmai su didžiulėmis kolonomis. Slinkau toliau — tiesiai pro kolonų alėją. Fone, tarsi per radiją, balsas pranešė: „Pasak mokslininkų tyrimų, Marse greitai išsivystys nauja gyvybės rūšis. Žmonija smalsauja, kaip ji reaguos į Homo Sapiens…“.

Rūmų koridorius iš abiejų pusių turėjo daug simetriškai išsirikiavusių įėjimų į patalpas. Visas jis buvo apšviestas šaltomis spalvomis, o vienos durys buvo praviros ir iš ten sklido raudonai rožinės spalvos šviesa. Įėjau. Ten radau daug tokio paties išplanavimo kambarių, išsidėsčiusių vienas kitame mažėjimo tvarka. Klaidžiojau po juos, kažko ieškojau, galbūt išėjimo. Galiausiai grįžau prie pirmųjų durų, kur netoliese pamačiau veidrodį. Su klausimu, ar sapnuose tikrai negalime matyti savo atspindžio, nukerėbinau link jo ir atsistojau priešais. Veidrodis, o gal atspindys, buvo susiliejęs, išsitepęs (nerandu žodžio). Jis buvo tarsi paveikslas, nutapytas aliejiniais dažais, kurį dar nespėjusį išdžiūti visu pajėgumu iščiupinėjo maždaug septyni delnai. Tik veidrodžio viršuje išvydau skaidrų lopinėlį, properšą tikrajam atspindžiui. Pasistiebiau pažiūrėti kas ten matyti ir tada išvydau tą baisų žmogų. Tai buvo moteris. Tai buvo labai bloga moteris. Įprasto veido, šviesių plaukų, juodai apsirengusi Homo Sapiens patelė. Bet akys. Tos baugios, blogos akys — būdamas gyvas jų neužmiršiu. Žiūrėjo tiesiai į mane. Tiksliai, šiurpiai, dygiai.

Sapnuoju toliau. Už veidrodžio — virtuvė. Įeinu. Rankose laikau skaidrų stiklinį butelį, pilną vandens. Atsukęs kamštelį, išpilu vandenį į kriauklę galvodamas, kad ta moteris matė mano vandenį ir jeigu jį gersiu nusinuodysiu mirtinai. Tada pajutau, kaip kažkas mane stipriai suėmė už pečių. Pabudau. Tamsu ir tylu. Netoliese, kitoje lovoje, nuo kvėpavimo kilnojosi horizontalus mamos siluetas.

Daugiau tą naktį nebeužmigau. Išėjau pasivaikščioti prie jūros. Rūkiau. Kažkodėl apsiverkiau. Ir tai mane labai išgąsdino. Verkimui nebuvo priežasčių, o ir iš esmės nesu verksnaus ar apskritai emocingo charakterio.

Grįžau paryčiais. Pasnaudžiau. Papusryčiavę išvykome į oro uostą ir sėkmingai grįžome namo. Po savaitės mirė mama. Man buvo 29-eri.

Tas kraupus netikėtumas buvo prieš 4-rius metus. Iš šio pasaulio išėjo vienintelis žmogus, kuris mane iš tikrųjų mylėjo, nors ir ne visada suprato. Nesu patyręs didesnio skausmo nei per jos laidotuves. Neišspaudžiau nei vienos ašaros, nes mano siela buvo tokia sustingusi, kad nė kūnas negalėjo pajudėti. Išlydėjimo ceremonijoje tepabuvau pusvalandį, po to dvi savaites lindėjau užsidaręs savo bute. Su niekuo nešnekėjau, nebendravau, nepratariau nė žodžio. Nė karto nebuvau parduotuvėje, beveik nevalgiau. Išgėriau visus vyno butelius buvusius namuose, kartas nuo karto išsivirdavau kruopų. Ištuštinau visas maisto atsargas. Vargšas katinas, ir jam teko pabadauti. Surūkiau visas cigaretes, o po to ir jų nuorūkas. Per tą laikotarpį tik pora kartų buvau duše, užuolaidų taip pat nepravėriau. Neįsivaizdavau kada diena, o kada naktis. Niekada nežinojau kiek valandų, o ir nerūpėjo. Nežinojau kiek laiko būdavau budrus, o kiek miegodavau. Sapnai maišėsi su realybe. Tada taip dažnai sapnuodavau mamą, kad pradėjau nesuprasti, ar ji iš tikrųjų mirė. Sapnuodavau šešėlius, slankiojančius po mano butą. Kartais pabusdavau iš išgąsčio ar nuo savo rėkimo, nes regėdavau baisius, iškraipytus siluetus šalia savo lovos. Tačiau net tada neįjungdavau šviesos, tik užsidegdavau cigaretę ir rūkydavau sukuistuose pataluose.