HEDONISTO UŽRAŠAI

09 21 ¶

Režisierius, su kuriuo dažnai bendradarbiaujame, nutarė filmuoti dokumentinę juostą apie psichiatrinę ligoninę. Aš, be abejo, buvau pakviestas filmuoti psichų portretus. Kas gi dar, jeigu ne santūrusis Dovydas Tyla sutiks filmuoti psichinius ligonius.

Kad ir kaip bebūtų gaila, psichų filmuoti mums niekas neleido. Teko apsiriboti interviu su keliais gydytojais. Tačiau man to neužteko, todėl aš pasukčiavau ir prieš įeidamas į pastatą įjungiau kamerą. Ją rankoje nešiausi labai nepastebimai, o tam, kad raudona lemputė neišduotų mano gudrybės, uždengiau ją nereikšmingu popiergaliu.

Nejaukiais, rodos, riksmų ir šnabždesių prisisunkusiais koridoriais sekiau paskui režisierių, kuris turėjo imti interviu iš psichiatrų, psichologų, psichoterapeutų (kad ir kuo jie skiriasi ar yra panašūs). Pakalbinome tris. Pirmasis gydytojas buvo Rimantas Bukėnas. Toks tipiškas psichiatras, kad galėjai net šiek tiek pasveikti vos į jį pažvelgęs. Ant nosies jis turėjo akinius, o po ja — trumpus ūsus su barzdele. Lengvai banguoti, šonuose žilstelėję plaukai buvo sušukuoti atgal ir sutvirtinti plaukų žele, kaip ir pridera tokio tipažo veikėjui. Gydytojas sėdėjo su prasegtu baltu chalatu, iš po kurio buvo matyti plonas, santūrios spalvos megztinis. Tipiškasis psichiatras įsitaisė simetriškai — abi alkūnes pasidėjo ant stalo taip, kad kartu su galva jos sudarė lygiašonį trikampį. Rimantas papasakojo apie sezoninį šizofrenikų gimstamumą įvairiuose pasaulio kraštuose, apie nerimo sutrikimų prigimtį, depresijos galią ir dažnį, anoreksiją, savižudžius, psichiatrų atlyginimus ir oro įtaką žmogaus nuotaikai.

Antrasis gydytojas, Egidijus Stumbras, buvo stambus, žemo balso, siaurų akių ir sklandžių manierų psichoanalitikas. Jo kabinetas, anaiptol nei pastarojo psichiatro darbo vieta, buvo pilnas augalų ir knygų. Iš aplinkos buvo galima pamanyti, kad kalbiname gamtos mokslų profesorių Ričardą Kazlauską, o ne šaltų nervų psichikos gydytoją, kuriam tenka matyti nekasdienį žmonių elgesį. Man ir mano kamerai patiko stebėti šio žmogaus vidinę tvarką, kuri skverbte skverbėsi gestikuliacijos, balso tembro ir plataus žodyno pagalba. Gydytojas sėdėjo patogiai atsilošęs, sunėręs rankų pirštus ir „sunertinį“ pasidėjęs virš pilvo. Pastebėjau, kad, kaip ir mano senelis, ant viršugalvio jis turi plikumo kepuraitę. Plikumo kepuraitė — tai apvalus plikos galvos plotas, sudarantis įspūdį, kad plikumas yra galvos apdangalas, iš po kurio kyšo plaukai. Nežinau kodėl man taip įstrigo ši detalė. Gal todėl, kad mama pasakojo, jog būdamas mažas aš šokinėdavau sėdinčiam seneliui ant kelių ir tapšnodamas mažais delniukais per plikumo kepuraitę šaukdavau: „Senelis plikas, neglazus!“ Dievaž, kaip norėčiau dabar būti tuo vaiku, kuriam nereikia filmuoti psichūškės bei puoselėti suaugusiųjų gyvenimo absurdą.

Nukrypau. Visų pirma, filmuoti nėra taip jau neįdomu. Antra, ne kiekvienam pasitaiko proga filmuoti psichiatrinės ligoninės užkulisius. Trečia, reikia baigti pasakojimą apie gydytojų portretus.

Antrasis gydytojas protingai atsakinėdamas į kvailus mūsų klausimus šiek tiek judindavo galvą, todėl jo plikumas skirtingai atspindėdavo šviesą nuo lango. Šviesos atspindys stovėjo vietoje, o plikė judėjo, dėl to blizgesys keitė savo dydį ir formą. Kartais jis nusidriekdavo per visą plikę lyg dailiojo čiuožimo šokėja per ledo areną, o kartais — tik siaura juostele lyžteldavo kaktos kraštą. Ir kurių galų aš mokiausi vaizdavimo meno? Dabar nė negaliu ramiai paklausyti, ką šneka specialistas negalvodamas apie jo plikės unikalumą.

Šis gydytojas pasakojo apie miego sutrikimus. Apie pacientus, kurie negali miegoti, kurie negali nemiegoti ir apie tuos, kurie naktimis mato save ant lubų, balkone arba dar kur nors. Pastarajam reiškiniui yra specialus terminas, kurio aš neprisimenu, tačiau gydytojo pasakojimas nuo to netampa mažiau svarbus. Stumbras, mandagiai paprašęs išjungti kamerą, papasakojo, kad jam yra tekę matyti pacientų reakcijas į kito „aš“ pasirodymą. Kartą koridoriumi atbėgo paklaikusi moteris su naktiniais, iš siaubo išpūstomis akimis, suveltais plaukais ir suklykė: „Henrieta! Ten, už lango, stovi Henrieta!“ Henrieta buvo tos moters vardas. Ji gyveno palatoje trečiame aukšte. Gydytojas taip pat prisimena šviesaus proto vyriškį, kuris kartą ramiai pasiteiravęs, kodėl jo palatoje naktį miegojo žmogus. Reikia pridurti, kad vyras palatoje visada nakvodavo vienas. Pastarasis nesirgo jokia psichine liga, o tai tik įrodo, kad sumišęs protas nebūtina sąlyga neegzistuojančių dalykų matymui. Paskaitykite Oliverio Sakso „Haliucinacijos“.

Po nelegalios pasakojimo dalies prabilo Džo: „Dovydai, įsidėmėk šias istorijas, gal teks kur nors panaudoti.“

Trečiasis, moters, tiksliau bobos, portretas, buvo gana nuobodus ir bobiškas, todėl aš mintyse jai matavau antrojo gydytojo plikumo kepuraitę. Jai visai tinka. Gydytoja Loreta Šaltenienė spinduliavo sovietmečio dvasią. Jos darbo vieta, amžius, šukuosena, sudėjimas ir švarkelis buvo natūrali SSRS manifestacija šiuolaikiniame kontekste. Tačiau Loretos pasakojimas buvo toks įspūdingas, kad aš jai atleidau. Atleidau jai trumpą Trump‘išką baklažano spalvos šukuoseną. Atleidau pilką, senamadišką neskoningo sukirpimo švarkelį su praplatėjusiais rankovių galais. Atleidau jai už didelius papus, kurie susiliejo su riebiu pilvu. Atleidau kumpą nosį ir siauras amžiumi apaugusias akis. Aš atleidau jai netgi už Mergelės Marijos statulėlę ir už visą jos bobiškumą, nes ji papasakojo štai ką: Loreta jau trejus metus gydo jauną pacientę. Merginai septyniolika ir jai — sunki šizofrenijos forma, pasireiškianti kraupiomis haliucinacijomis, besiskverbiančiomis į visas įmanomas jusles. Pasak pacientės, pas ją dažnai ateina vyras ir liepia daryti keisčiausius dalykus. Pavyzdžiui, išlaižyti palatos grindis. Jeigu mergina neatlieka užduočių, Misteris Vilkas ją baudžia. Misterio Vilko bausmės yra nepakeliamos. Jis peša merginai plaukus, drasko veidą, smaugia, daužo galvą į sieną, kandžioja visą kūną — ypač spenelius ir intymias vietas.

Misteris Vilkas yra labai aukštas vyras su vilko galva ir juodu ilgu švarku. Jo dantys ir nagai aštrūs, o kailis ir būdas šiurkštus. Mergina gydytojai pasakodavo, kad net išėjęs iš kambario, Misteris Vilkas stebi, ar ji atlieka užduotis. Jis seka ją visur ir visada. Mergina taip pat pasakojo, kad kartais, labai retais atvejais, mistiškasis veikėjas ja žavisi ir pagiria už tai, kad gražiai atrodo. Tomis dienomis pacientė privalanti jam atsiduoti. Tačiau dažniausiai jis būna griežtas bei reikalauja absurdiškų ir sunkiai įgyvendinamų dalykų. Misteris Vilkas nuolatos akcentuoja, kad yra labai mažai laiko ir negalima jo gaišti nė minutės, nes bet kurią akimirką viskas gali pasibaigti. Darbai, kuriuos jis liepia atlikti nukentejusiąjai yra abstraktūs ir nenaudingi, dažniausiai absurdiški ir net neįgyvendinami. Netgi jei mergina visus juos atlieka, jis kaip mat sugalvoja naujų darbų arba liepia pačiai susigalvoti „naudingas užduotis“. Po to seka sugalvotų „užduočių patikra“. Be fizinių bausmių, Misteris Vilkas taiko ir psichologinį smurtą: patyčias, žodinius pažeminimus. Vilkas merginą stumdo, šaiposi, vadina ją išlepusia merga, tingine, veltėde, nevala, nusmurgėle, begėde, smerkia už tai, kad ji nedirba, už tai, kad gyvena prabangioje psichiatrinės ligoninės palatoje, kai tuo tarpu gatvėje pilna skurstančių žmonių, merginoms tenka dirbti prostitutėmis, o vyrams ieškoti maisto šiukšliadėžėse. Kartais jis nuseka merginą net į tualetą:

— Tu nenusipelnei šio tualeto, baidykle!

Po tokių pasakojimų aš nesistebiu, kodėl šizofrenija buvo laikoma velnio apsėdimu.

Gydytoja daug laiko praleidžia su aptartąja paciente, kuriai kartais būna proto prašviesėjimai. Per prašviesėjimus jųdviejų pokalbiai būna vaisingiausi. Įdomu tai, kad netgi tokie sudėtingi šizofrenijos simptomai yra paaiškinami. Pasirodo, kad Misterio Vilko vaizdinys merginai išsivystė dėl to, kad:

1. Mergina turėjo labai griežtą tėvą, kuris ją mušdavo ir liepdavo daryti namų darbus. Pacientė įprato prie nuolatinio spaudimo ir ilgainiui, kai jau niekas nebestovėdavo jai virš galvos su diržu, ėmė spausti save pati;
2. Kai nukentėjusiąjai buvo septyneri, ji rado savo tėvą pasikorusį ant to paties diržo, kuriuo buvo lupama;
3. Būdama penkerių ji kieme žaidė ant sniego. Atlėkė didelis vokiečių aviganis ir žaisdamas užšoko jai ant pečių. Mergina palaikė šį šunį vilku ir manė, kad šis ją sudraskys.

Tad protas viską surinko į vieną krūvą ir pavertė niekada nesibaigiančiu košmaru. Kodėl? Nežinia.

Nufilmavę tris interviu prisėdome atsigerti kavos vietinėje valgykloje. Savo mylimąją kamerą pastačiau ant stalo. Erdvė buvo pustuštė ir baugi, kaip tie koridoriai. Valgykloje tvyrantis oras man priminė tvankią ir pritemusią lauko atmosferą prieš prasidedant grėsmingai audrai. Panašiai ir buvo.

Ramiai šnekučiavomės su juostos režisieriumi, klausinėjau jo apie filmo ypatumus: idėją, rezultatą, paskirtį, finansavimą ir t.t. Siurbčiodamas kavą dialogo metu, periferiniame lauke pastebėjau, kad į mane spokso žmogus. Pažvelgiau į jį. Tai buvo Spoksantysis flamingas. Negana to, kad jis įkyriai žiūrėjo, dar ir akį vis pamerkė, ir antakį pakilnojo, ir net viršutinę lūpą apsilaižė. Staiga jis pakilo nuo kėdės ir savo gėjišku žingsniu atbidzeno link mūsų.

— O tu gražus, pabučiuok mane, — tarė ir atkišo man savo putlių lūpų šoną.

— Ačiū, malonu, bet aš čia su reikalais, — atsakiau rimtai, bet draugiškai.

— Tada pafilmuok mane, — gėjiška šnekėsena liepė gražuoliukas, riesdamas prieš mane užpakaliuką ir glostydamas savo krūtinę po marškinėliais. Režisierius sėdėjo šalia manęs sutrikęs ir vis dangstėsi delnu veido dalis — akis, po to burną, tada vėl akis. Pro dantis jis kartais iškošdavo prunkštimą. Žydroji fėja tęsė savo pasirodymą:

— Argi aš negražus, pažiūrėk, aš sportuoju, — ištiesęs kaklą pakedeno plunksneles rožinis flamingas.

— Mums negalima jūsų filmuoti, geriau prisėsk ir papasakok ką nors.

Jis artistiškai atsisėdo. Atsilošė, užkelė koją ant kojos, kairiuoju dilbiu įsirėmė į savo nepakartojamo grožio presą, dešine alkūne į kairiosios plaštaką, o dešinį rodomajį pirštą į papūstas lūpas ir tarė:

— Aš bandžiau nusižudyti.

— Kodėl? — paklausiau po minutėlės.

— Nes mano siela skendi visiškoje tuštumoje. Mano gyvenimas yra lyg spalvota vaikiška karuselė: kol ji sukasi — linksma, bet kai sustoja, pamatai, kad sėdi ant mėšlino vienaragio, kurio kaktoje ne ragas, o bibys.

— Tai gal reikia nuo tos karuselės nulipti ir persėsti ant kitos? — paklausiau.

— Mažuti, tai, kad kojos prirakintos, o šikna priaugus prie to vienaragio.

— O kaip jautiesi dabar?

— Noriu kam nors pačiulpt. Tau noriu pačiulpt. Pas tave didelis, iš akių matau.

Kolega pradėjo žvengti balsu. Aš prunkštelėjau.

— O ko tu žvengi? Pavydi? Pas tave tai tik kokių 10, dvigubai mažesnis negu šito Apolono. Patikėk manim, aš matęs daugiau bibių, negu jūs abu kartu sudėjus papų, iškart galiu pasakyt, cocks pas cockį.

Kolega negalėjo tvardyti juoko. Man buvo graudu ir juokinga vienu metu. Džo tylėjo.

— Va dėl tokių žvengiančių pašlemėkų aš ir pakėliau prieš save ranką, o po to patekau čia. Tyčiojasi nuo pat paauglystės, kad aš gėjus. O kas iš to? Juk tai normalu. Kaip Fuko rašė, kad kol buvo antika visi vyrai su visais davėsi, tik kai krikščionybė atėjo, dievulis nusprendė, kad tai nenormalu ir nuo to laiko visi engia gėjus. Vat a fak?

Po šių žodžių staiga pajutau stiprų smūgį į galvą. Iškart po to — riksmas:

— Čia tu, čia tu, pydare, mano žmoną dulkinai. Kuurrrrvvvaaa, kaip aš tavęs nekenčiu, užmušiu, nudėsiu, akis išbadysiu, debile, močkrušy tu! Tu man visą gyvenimą sugadinai, už ką tu man taip, kodėl tu toks blogas, kodėl taip su manim elgiesi, kas tau leido, debile, šlykštyne, nekenčiu tavęs, išgama, kodėl kodėl kodėl?! Sudaužysiu tavo galvą į mašinos stiklą, uždaužysiu tave negyvai, užmušiu, supratai? Už-mu-šiu!! Noriu, kad tu numirtum, kodėl tu man gyvenimą sugriovei? Kodėl tau reikėjo tai padaryti? Tavo sušikti plaukai, visur aš juos matau, visur, tu visur ateini, tu visur būni, tu būni visada, eik iš čia. Kodėl tu taip padarei, ko tu iš manęs nori, eik iš čia, eik iš mano galvos. Kodėl tau reikėjo mano būtent jos. Kodėl būtent aš? — agresyviai, bet nerišliai staugė besiskeryčiojantis vyras, kol du darbuotojai tempė jį nuo manęs. Aš spoksojau išpūtęs akis ir nieko nesuprasdamas. Tuo tarpu vyras pylė toliau:

— Ai čia net ne tu, čia tas debilas su mano Evute pabėgo. Ji net nenorėjo manęs palikti, jis ją privertė. Tas garbanotas gaidys, kuo jis geresnis už mane? Aš ir aukštesnis, ir uždirbu daugiau, mano Evute, nepalik manęs, prašau, maldauju, kodėl tu taip?

— Kas čia vyksta? — lengvai šokiruotas paklausiau darbuotojo.

— Šis vyras prieš septynerius metus užtiko savo žmoną lovoje su kažkokiu garbanotu vaikinu. Po to meilužiai kartu pabėgo. Nuo to laiko vyras apie nieką kitą negali galvoti — jam visur vaidenasi garbanoti vyrukai. Jis pasiunta pamatęs žydros spalvos medžiagą, nes juos užtiko būtent tokioje patalynėje. Visi katinai jam kelia šleikštulį, nes tuo metu ant palangės miegojo žmonos numylėtinis katinas ir dar daugybė kitų daiktų ir detalių kelia jam pyktį, pasišlykštėjimą, agresiją ir panieką.

Klausiausi išpūtęs akis, pakėlęs antakius ir galvojau „Nejaugi taip būna? Džo?“

— Man gana, einam iš čia, — tarė mano draugas režisierius. — Tu gal medumi pateptas, nepraėjo nė 5-ios minutės, o tave jau du psichai užpuolė. Normaliai jautiesi? — pusiau rimtai, pusiau juokais paklausė jis.

— Viskas ok. Bet gal geriau eikime.

Mes atsistojome nuo stalo ir pradėjome judėti link koridoriaus, o tada link išėjimo. Flamingas pakėlė sparnus, bet nuleido snapą ir žiūrėdamas į mus ilgesingai tarė:

— Jūs jau išeinat? Neklausykit to psicho, dar pabūkit su manim.

— Reikia lėkt, atia. — draugiškai atsisveikinau.

Tuo tarpu antrasis psichas garsiai murmėjo kažką panašaus į prieš tai man išsakytus epitetus. Mudu paspartinome žingsnį ir koridoriaus gale prie išėjimo jau beveik bėgome. Kolega užkliuvo ir pargriuvo, aš užkliuvau už jo ir taip pat suklupau, trinkteldamas kamerą į grindis.

— Velnias, Vytai, neskubėk, ko tu leki, juk mane jie užpuolė, ne tave. Kamerą barkštelėjau.

— Fuck, šūdas, — keldamasis keikėsi Vytas. — Viskas gerai? Niekas neišbarškėjo? Tu teisus, ko mes lekiam?

Kilo subruzdimas, į koridorių ėmė plūsti žmonės, tačiau mes neleidome prie savęs psichiatrijos ligoninės darbuotojų bei ligonų ir paskubomis uždarėme duris iš kitos pusės. Nulipę laiptais greitai įsėdome į mano mašiną. Pasidėjome daiktus, įsitaisėme. Pasukau mašinos raktelį. O taip… Dawn Penn regis:

Grįžęs namo peržiūrėjau nufilmuotą medžiagą. Pasirodo, taip ir nenuėmiau to nereikšmingo popiergalio, kuris padarė labai reikšmingos žalos. Nebuvo nė vieno nufilmuoto interviu. Nebuvo nė vieno gydytojo portreto — nei tipiškojo psichiatro, nei sovietiškosios Loretos, tik nelegalioji Stumbro pasakojimo dalis. Nebuvo nieko, dėl ko mes ėjome į tą vietą. Nieko, ko mums reikėjo, tik tai, ko visad labiausiai reikia man — menas ir netikėtumas. Taip, mano mylimoji kamera supranta mane geriau nei aš pats. Juostoje buvo užfiksuotas aukštyn-žemyn judantis koridorius su plačia mano einančios dešiniosios kojos klešne, keisti, bet natūralūs tarpai tarp interviu su gydytojais, ir tas nelegalusis su Stumbro pasakojimu apie miego pamišėlius. Taip pat bepročių invazija valgykloje. Buvo užfiksuota tik tai, ko mums nereikia ir negalima filmuoti. Štai ką padarė vienas mygtuko paspaudimas. Šaunuolė mano Kamer¹! Beliko išspręsti vieną problemą. Kaip paaiškinti Vytui, kas nutiko, ir kad neturiu filmuotos medžiagos. Juk jis į tą vietą tikrai negrįš.

---

1. Kamer — Dovydo Tylos kameros vardas. △