HEDONISTO UŽRAŠAI

III

11 11

Aš turiu nekaltai žydros spalvos mini kuperį. Taip, gėjiška. Bet kai tokią dovaną dvidešimt pirmojo gimtadienio proga gauni iš pasiturinčio krikštatėvio, dirbančio farmacijoje, skųstis negali.

Labai mėgstu vairuoti. Ypač naktį. Pilna kontrastingų spalvų tamsiame fone, viskas plaukia, neįprasta, svaigu. Patinka naktį be tikslo išvažiuoti pasidairyti po pustuštes senamiesčio gatveles, kelius palei upę arba užsukti į rajonus patyrinėti vietinės faunos. Tačiau labiausiai mane įkvepia važiuoti naktį ilgu tiesiu keliu ir klausytis muzikos. Tokiems vairavimams ypač tinka tingūs trip hopo ritmai. Be abejo, šios kelionės yra gana pavojingos, nes nuo geros muzikos aš apsvaigstu ir paskendęs mintyse galiu užmiršti, kad vairuoju. Panašiai buvo vienam personažui iš Čarlio Čaplino filmo:

— Atsargiai vairuok, — sako Čarlio Čaplino personažas išgėrusiam kompanionui, kuris vairuoja.

— Aš vairuoju?! — nustebęs klausia jis.

Taigi kai kokybiška muzika groja vairuojant naktį ilgu tiesiu keliu, ji daro hipnozinį poveikį. Tikriausiai todėl, kad į šį procesą suplaukia trys esminiai dalykai: laikas, garsas ir judėjimas. O dar trūkinėjanti kelio juosta… Atrodo, kad tai sekundžių piktogramos. Viens, du, trys… Sutampa. Sekundės sutampa su linijomis, linijos su muzikos ritmu, ritmas sutampa su kvėpavimu, kvėpavimas su kas antra sekunde. Ratas. Ratas, laikas, ritmas. Viskas sutampa. Ar įmanoma išlikti blaiviam, kai pasaulis toks įdomus?

Kartą, po ilgo filmavimo, vežiau kolegas namo. Vienas sėdėjo priekyje, kitas — gale. Jie visą kelią šnekėjosi apie automobilių kamščius, avarijas ir variklius. Aš tuo tarpu galvojau apie merginas, kurias man teko turėti ir/ar (pa)mylėti. Jeigu į vieną kadrą sukomponuotumėm jų pokalbių temą, kupiną geležų, stiklų, ratų, autodetalių ir mano apsinuoginusias moteris, gautumėm J. G. Ballardo kūrinį „Crash“. Bent tiek gerai.

Mergaitė, traukianti vežimėlį paplūdimyje.

Nuobodžiausios pokalbių temos:

12 25

Nenuostabu, kad Felikso balkone vyksta stebuklai, juk jis gyvena gražiausioje Žvėryno, o gal net ir viso Vilniaus, gatvėje. Feliksas turi balkoną, kurį vadina „Mažąja Italija“. Kodėl? Ogi todėl, kad per tris gyvenimo metus tame nuostabiame, jaukiame bute, jam pavyko prisijaukinti vijoklį. Augalas, kaip jam ir būdinga, stiebėsi į viršų, Feliksas tai pastebėjęs lengvai pririšo jo uodegėlę prie savo balkono turėklų. Dabar tas pats drovus vijokliukas apaugino visą balkoną ir netgi įsigudrino nokinti vynuoges! Žinoma, užaugo jis taip gausiai ne be šeimininko įsikišimo, bet reikėjo labai nedaug, tik pakreipti besiraitančius ūsus tinkama linkme. Vasarą tame balkone būna ypač jauku: gausi vijoklio lapija, vynuogių kekės ir antikvarinis gultas aptrauktas smėlio spalvos gobelenu. Klausimas, kodėl Feliksas savo balkoną vadino „Mažąja Italija“ jau turėtų būti uždarytas.

Šiltais vasaros vakarais susirinkdavome ten išgerti. Dažniausiai gurkšnodavome vyną, be abejo, užkandžiaudami alyvuogėmis, pelėsiniais sūriais, vytintu kumpiu ir saldžiu tabako dūmeliu. Sėdėdavome ant to seno dulkėto gulto ir šnekučiuodavomės.

— Užeik į mano Mažąją Romos imperiją, — tarė Feliksas, kai pirmą kartą užsukau pas jį į svečius.

— Oho, kaip hedonistiška, — ištariau, peržengęs balkono slenkstį.

— Šiuolaikiniai žmonės labai klaidingai įsivaizduoja hedonizmą, — pareiškė Feliksas.

— Kodėl?

Vyras paplūdimyje.

— Nes jiems hedonizmas reiškia primityvius dalykus, tokius, kaip maistas, miegas, svaigalai ir seksualiniai malonumai. Iš tikrųjų, pirmieji hedonistai, tokie, kaip Epikūras, siekė dvasinės ramybės, į kurią buvo einama per protą ir racionalų malonumų vartojimą bei skausmo vengimą, o ne per besaikį rijimą ir pisimą visko, kas juda.

— Hm, niekada apie tai nesusimąsčiau.

— Aš irgi, kol antrame kurse neprireikė pasigilinti į šią temą rimčiau.

— Ką dar sužinojai?

— Sužinojau labai daug. Galėsiu duot paskaityt savo kursinį, jeigu įdomu.

— Tingiu, geriau papasakok.

— Visi laiko Epikūrą hedonizmo pradininku. Taip, jis yra vienos iš pirmųjų hedonizmo mokyklų tėvas, tačiau šaknys randamos senojoje Indijos materialistų mokykloje Cārvāka, kuri gyvavo maždaug 600 metų prieš Kristų. Tuo tarpu Epikūras gyveno II — I amžiuje prieš Kristų. Dar prieš jį buvo Aristipas ir Kirėniečiai, kurie teigė, kad malonumas yra aukščiausias gėris ir, kad visi turime jo siekti. O pavyzdžiui, Epikūras, tvirtino, kad ne malonumas yra aukščiausias gėris, o sveikas protas ir, kad jokios puotos, lūžtantys nuo gėrybių stalai ar kokios tik nori orgijos, nepadarys tavęs laimingu, jeigu nesimėgausi malonumais su saiku. Jis netgi teigė, kad ką tik čia išvardinti malonumai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Tai va.

— Aišku.

— Epikūras buvo ne tik hedonistas, bet ir materialistas bei ateistas. Jis neigė dievų kišimąsi į žmonių gyvenimus, kas dievobaimingai to meto liaudžiai buvo gan neįprasta.

— Nu jo.

— Lukrecijus buvo Epikūro mokinys, Epikūras — Demokrito, o Demokritas mokėsi pas Leukipą ir pratęsė pastarojo atomų mokslą ir praktiškai įtvirtino atomizmą. Turi prisidegt? — galų gale klausia Feliksas traukdamas cigaretę iš pakelio, gulinčio ant savadarbio staliuko.

Prisidegęs cigaretę ir išgėręs gurkšnį vyno jis tęsia:

— Užsivedžiau. Tu gi žinai, čia mano sritis, negalima manęs kliudyti, nes paskui galo nebus.

— Kartais man atrodo, kad tavęs „negalima kliudyti“ bet kokiomis temomis, — pašmaikštauju.

— Tai va, ką dar norėjau pasakyti, — ignoruodamas mano subtilų komplimentą tęsia pašnekovas, — kad gal ne taip ir klysta žmonės laikydami hedonizmu valgį, miegą ir seksą. Jie tiesiog nežino, kad tai tik smulki hedonizmo dalelytė, maža atšaka, kuri vadinasi „folk hedonizmas“, arba kitaip tariant „liaudies hedonizmas“. O juk yra ir išmintingasis hedonizmas, motyvacinis, normatyvinis hedonizmai, hedonistinis egoizmas ir dar kažkoks, pamiršau. Pala, koks ten dar? Ant liežuvio galo sukasi. Fuck, pamiršau. Vienu žodžiu. Blogiausia, kad šita informacija ne taip jau lengvai pasiekiama, man didžiąją dalį teko verstis iš anglų kalbos, lietuvių kalba nelabai kas rašė šita tema. Na, Romas Žibaitis apie Epikūro etiką yra sąsiuvinėlį parašęs, bet tik tiek.

— Tai tau reikėjo darbą apie hedonizmą rašyti? — klausiu, kol jis ilsina liežuvį traukdamas cigaretę.

— Utilitarizmas! Hedonistinis utilitarizmas. Va, prisiminiau.

— Aišku.

— Aha, reikėjo.

— Pats temą pasirinkai ar davė?

— Pats. Tokių gerų temų niekas neduoda.

— Tai, kas visgi yra hedonizmas?

— Man hedonizmas yra vidinė būsena, kai jautiesi ramus ir patenkintas, laimingas pats iš savęs. Bet tai tik mano pozicija. Prisiskaitęs tų teorijų padariau išvadą, kad hedonizmas pasiekiamas saiku. Todėl, kad tik saiko pagalba pajusi malonumą. Manau, kad žmogus yra taip „sudėtas“, kad jį labiausiai jaudina naujumas, žmogus nori to, ko jis neturi arba turi nedaug. En pavyzdžių galiu pateikt. Pats primityviausias yra išdavystė. Vyras susiranda meilužę, nes jam atrodo, kad ji gražesnė, seksualesnė ir įdomesnė negu jo žmona. Tačiau jeigu ta meilužė taptų jo žmona, jis susirastų kitą meilužę, nes pastaroji taptų neįdomi dėl pasiekiamumo. Todėl man apskritai atrodo, kad egzistuoja ne dalykai, o principai, tendencijos. Viskas yra tendencija. Tai ypač galioja norams ir geismams. Žmogui vis atrodo, kad jis taps laimingesnis jeigu gaus tą ar aną. Nė velnio! Visa tai — iliuzija. Bet kuris noras jam išsipildžius netenka noro statuso ir tampa bevertis. Aš manau, kad daiktai, drabužiai, žmonės, filmai, knygos tiesiog plaukia pro tave. Visi šie dalykai iš siekiamybės virsta morališkai nusidėvėjusiu šlamštu. Nežinau, ar yra toks stebuklas, kuris džiugintų nuolatos ir niekada neatsibostų. Manau, kad ne. Tie patys seksualiniai malonumai, kurie žmogų jaudina labiausiai, ir jie nusibosta. Nebent tavo partneris yra beprotiškai karštas žmogus visomis prasmėmis ir tu jį labai myli. Tada tai gali pasitęsti. Bet tik prasitęsti. Manau, kad apie tai ir yra hedonizmas, apie žmogaus proto galią ir proporcijų valdymą. Be proto — nebus valdymo, be valdymo — nebus malonumo, be malonumo — nebus laimės.

— Hm, gal protingai tu čia šneki.

— Dar kai rašiau tą darbą, aptikau Hedonistų viešbutį Jamaikoje. Vadinasi „Hedonism II“. Tai kaip manai, kas ten yra? Vakarėliai, nuogybės, ištvirkavimai, svaigalai ir t.t. Gal ir norėtųsi tokioj svingerių oazėj pasitūsint. Bet po to pagalvojau, ar savaitę gėręs, prisišniojęs kokso kiek telpa, išpisęs belekiek nepažįstamų žmonių ir apsirijęs grįši namo laimingas? Turėtum būt gerokai supuvęs žmogus, kad po tokių vakarėlių grįžtum sveiko proto. Anyway, gali turėti daug bapkių, bet nuo spengiančių moralkių niekas tavęs neišgelbės. Žinoma, aš hiperbolizuoju, bet vis vien esmė ta pati — jeigu viską darysi be saiko tau taip ir bus — grįši pamėlynavęs, sudaužytas, drebančiom rankom ir su skyrybų dokumentais. Laimės aš čia mažai matau. Bet jeigu, pavyzdžiui, tokiam Hedonistų viešbuty darysi viską su saiku, po truputį, pasimėgaudamas, stengdamasis pajust kiekvieną gražią akimirką, tikriausiai grįši ramus ir patenkintas. Nors kita vertus, jeigu esi ramus ir patenkintas iš esmės, tau net nereikia į tokius viešbučius važiuot. Panašaus pobūdžio vietos yra sukurtos skubantiems ir stresuojantiems miesto žmonėms. Jos yra tam, kad užpildytų šių žmonių vidinę tuštumą. Tokie žmonės negali būti hedonistai.

Man labiausiai į hedonistus panašūs budistų vienuoliai. — audringą monologą tęsia jis, —Jie niekur neskuba, jiems nieko nereikia, gyvena asketiškai, jų neblaško geiduliai, jie moka pasimėgauti net smulkiausiais dalykais. Šie žmonės yra laimingi čia ir dabar. Jie laimingi visada ir iš esmės.

— Niekada nebūčiau apie tai susimąstęs. Žinai, dabar kai pasakoji, pagalvojau, kad aš jaučiuosi panašiai, kaip tie vienuoliai. Nors… Be malonumų gyventi negalėčiau. Visgi esu primityvus padaras.

— Paskaityk Ahjan Brahm „Atverk savo širdies duris“. Pavadinimas skamba, kaip pigus bulvarinis skaitalas, bet iš tikrųjų taip visai nėra. Knyga parašyta budistų vienuolio ir yra būtent apie tai, apie vidinę laimę čia ir dabar. Kai buvau ant depresijos ribos ji pateko į mano rankas. Lengva kaip pūkelis, skaitai ir kyli nuo žemės. Aš toks skaidrus po jos kurį laiką jaučiausi! Norėjosi daryti gerus darbus, būti visada maloniam, padėti žmonėms. Ten, sakyčiau, yra hedonizmų hedonizmas. Epikūriškasis.

— Mhm, sudominai, reiks paskaityt. Kažkodėl prisiminiau „Žmogus ieško prasmės“. Gal skaitei? Kažkokio lenkų psichoterapeuto.

— Victor Frankl?

— Aha, šitas.

— Lenkų? — nusijuokė Feliksas.

— Taip, lenkų. Frankl — juk tipiška lenkiška pavardė, — pasijuokiau iš savęs.

— Skaičiau. Ta irgi nebloga, labai motyvuojanti.

— Ko tu neskaitei, tu man pasakyk?

— Hario Poterio.

Abu skaniai nusikvatojam.

— Bliamba, man taip gera su tavimi bendrauti. Kodėl tu ne gėjus? — po lengvos pauzės prisipažįsta Feliksas.

— Kai su tavim bendrauju, man irgi darosi gaila, kad aš ne gėjus, — dar kartą sinchroniškai nusijuokiam.

— O mes būtumėm pora, jeigu būtum? — kvailai pajuokauja mano mėgstamiausias homoseksualas.

— Aišku, būtumėm, pažiūrėk, kaip mes gerai sutariam. Tik aš nelabai į monogamiją linkęs, tas, manau, tau nepatiktų.

— O taip. Tada gal ir gerai, kad tu ne gėjus, — pro juoką taria Feniksas, uoj, t. y. Feliksas.

— Matau, tu jau nori eit miegot. Eisiu aš gal. Neužilgo vėl galėsim „pahedonistint“.

— Jo, sunki diena buvo, o ir ryt keltis anksti. Dabar dėstau pirmakursiams Antikos mitologiją. Tai smagumėlis pataršyt tuos viščiukus.

Vėl juokiamės.

— Oho, tai tau jau dėstyt leidžia? — klausiu nustebęs.

— Leidžia. Biškį.

— Gal neprašysiu detalizuot, nes mūsų kalboms galo nebus.

— Gerai, kitą kart papasakosiu.

— Einu.

Feliksas palydi mane prie išėjimo ir draugiškai pabučiuoja į kaktą atsisveikindamas. Aš uždarau duris ir lėtai leidžiuosi laiptais aukštyn.

II

IV